Statistika baugi: net iki 15 proc. Lietuvos porų susiduria su vaisingumo problemomis. Nuolatinė įtampa, bauginančios procedūros ir sunkiai pakeliamas psichologinis skausmas, patyrus dar vieną nesėkmę, tampa porų, negalinčių susilaukti vaikų, kasdienybe. Kaip ištverti tiek fiziškai, tiek emociškai sunkų laikotarpį? Kas lemia vaisingumo sutrikimus? Kada kreiptis pagalbos? Apie tai pasakoja šį kelią praėjusi klaipėdietė Ugnė, gydytoja akušerė ginekologė Elina Žurman bei psichologė-psichoterapeutė Anna Vinkovskienė.
32 metų Ugnės iš Klaipėdos istorija:
„Beveik penkerius metus mes gyvenome nežinioje ir neviltyje, negalėdami susilaukti vaiko. Per šį laiką sužinojau, kad tokie klausimai, kaip „tai ko jūs dar laukiate?“, „kada vaikai?“, gali sudaužyti širdį į tūkstančius dalių. Sužinojau, kad geriausia vieta pratrūkti yra dušas, kur niekas nemato tavo bejėgystės ir silpnumo. Čia verkiau ir meldžiausi kaskart, išvydusi eilinį neigiamą nėštumo testo rezultatą. Dar sužinojau, kad negalėčiau susitaikyti su mintimi, jog niekada neturėsiu vaikų.
Per šį laiką sužinojau, kad tokie klausimai, kaip „tai ko jūs dar laukiate?“, „kada vaikai?“, gali sudaužyti širdį į tūkstančius dalių.
Pagalbos į specialistus kreipėmės po trijų nesėkmės metų. Atlikus reikiamus tyrimus, buvo nustatyta, jog aš esu visiškai sveika. Gal pasirodys keista, bet tuo visai neapsidžiaugiau: jei būtų paaiškėjusi priežastis, dėl kurios negaliu pastoti, būtų galima ją pašalinti, o dabar – ir vėl nežinia. Kai iš urologo patikros vyras grįžo su ašaromis akyse, supratau, jog kažkas negerai. Paaiškėjo, kad vyro spermoje per mažai judrių spermatozoidų. Priežastys neaiškios: tam įtakos galėjo turėti vaikystėje patirtos ligos, patologijos, gyvenimo būdas ir pan.
Iš pradžių, vadovaudamasis urologo rekomendacijomis, vyras specialiais vitaminais mėgino gerinti spermos kokybę. Supratę, jog situacija negerėja, kreipėmės į vaisingumo kliniką. Gausybė atliktų tyrimų parodė, jog vienintelis būdas mums susilaukti vaikelio, yra IVF – apvaisinimas mėgintuvėlyje.
IVF kelias buvo labai sunkus ir varginantis tiek fiziškai, tiek emociškai. Medikai atliko galybę įvairių procedūrų, itin nemalonų kiaušintakių praeinamumo tyrimą. Visų procedūrų metu jaučiausi tragiškai, bet stengiausi nepraskysti ir būti ryžtinga. Savarankiškai į pilvą leidausi hormonus, skatinančius folikulų ir kiaušialąsčių brendimą. Tuomet transvaginalinės punkcijos metu buvo išsiurbti aštuoni folikulai. Tik du iš jų apsivaisino. Du embrionai buvo perkelti man į gimdą. Su dideliu nekantrumu laukėme, kas bus. Deja, netrukus prasidėjo mėnesinės, reiškusios, kad ir dirbtinis apvaisinimas mums baigėsi nesėkmingai. Didžiausios išlaidos, visos pastangos, kovojant su baimėmis ir stresu, nuolatinis vilties kurstymas – viskas veltui. Visiškai palūžome.
Apie patirtus pralaimėjimus su vyru be ašarų pradėjome kalbėti tik praėjus keliems mėnesiams. Nustojome planuoti, ėmėme gyventi įprastą gyvenimą. O tuomet įvyko stebuklas! Vėluojant mėnesinėms, pamaniau, kad organizmas visai sutrikęs, dar neatsigauna po patirtų procedūrų. Tačiau vidinis jaudulys privertė mane tuoj pat atlikti nėštumo testą. Ir jis buvo teigiamas! Pirmą kartą po daugybės metų su vyru verkėme ne iš nevilties, bet žodžiais neapsakomo džiaugsmo!
Kantrybės, jėgų ir vilties visoms sunkų pastojimo kelią einančioms poroms!“
Vaisingumo centro gydytojos akušerės ginekologės Elinos Žurman komentaras:
Kokia yra vaisingumo sutrikimų statistika ir dažniausios priežastys?
Lietuvoje su nevaisingumo iššūkiais susiduria apie 10–15 proc. porų, t. y. maždaug kas šešta pora. Šalyje priskaičiuojama apie 1 mln. šeimų. Manoma, kad iš jų vaisingumo sutrikimų turi beveik tiek, kiek Klaipėdoje yra gyventojų.
Šalyje priskaičiuojama apie 1 mln. šeimų. Manoma, kad iš jų vaisingumo sutrikimų turi beveik tiek, kiek Klaipėdoje yra gyventojų.
Nustatyta tiesioginė moters vaisingumo priklausomybė nuo amžiaus, ypač tarp negimdžiusių moterų. Per vienerius metus natūraliai pastoja ir gimdo 75 proc. moterų iki 30 metų ir 65 proc. moterų iki 35 metų. Nuo 35 metų tikimybė pastoti po truputį mažėja, o nuo 40 metų – žymiai. Taip pat su amžiumi daugėja savaiminių persileidimų. Vis dėlto įvairius vaisingumo sutrikimus lemia ir daugelis kitų priežasčių. Remiantis statistika, moterims būdingi ovuliacijos sutrikimai (25 proc.), endometriozė (15 proc.), sąaugos pilvo ertmėje (12 proc.), kiaušintakių nepraeinamumas (11 proc.), neaiškios kilmės nevaisingumas (10 proc.). Vyrams dažniausiai nustatomas neaiškios kilmės nevaisingumas (34 proc.), įtakos nevaisingumui turi varikocelė (17 proc.), hipogonadizmas (10 proc.), urogenitalinės sistemos infekcijos (9 proc.), nenusileidusi/-ios sėklidė/-ės (8 proc.), seksualiniai sutrikimai (6 proc.), imuninės sistemos sutrikimai (5 proc.), sisteminės ligos (3 proc.).
Priežastys nustatomos atliekant bendruosius tyrimus, tokius kaip reprodukcinė anamnezė, bendras ginekologinis moters ištyrimas, lyties organų echografija, ir specialiuosius tyrimus: spermos tyrimas, ovuliacijos įvertinimas, kiaušintakių ir mažojo dubens organų patologijos diagnostika, lytinių takų infekcijų ar imuninio atsparumo raudonukei tyrimas.
Kam dažniau nustatomi vaisingumo sutrikimai: vyrams ar moterims?
Visuomenėje vis dar vyrauja klaidingas mitas, kad dėl nevaisingumo dažniau „kaltos” moterys, todėl jos į specialistus kreipiasi kur kas dažniau. Nors, remiantis tarptautine statistika, vyrų sveikatos problemos lemia 20–30 proc., moterų – 20–35 proc., abiejų partnerių – 25–40 proc. visų vaisingumo sutrikimų atvejų, vyrų, kuriems reikėtų išsitirti poroje, klinikoje kartais nė nesulaukiame. Neaiškios kilmės nevaisingumas sudaro 10–20 proc. visų atvejų.
Vyrų, kuriems reikėtų išsitirti poroje, klinikoje kartais nė nesulaukiame.
Kaip gydomi nevaisingumo sutrikimai?
Nevaisingumo priežastims šalinti gali būti pasitelkiamas medikamentinis gydymas: antibakterinis infekcijos gydymas (porai), hormoninių sutrikimų (dažniau moterims) gydymas, operacinė defektų korekcija (esant reikalui, tiek vyrui, tiek moteriai). Nevaisingumo problemos kartais sprendžiamos tikslingai planuojant lytinius santykius, taip pat IUI (spermos sušvirkštimas į gimdos ertmę) ir IVF (apvaisinimas mėgintuvėlyje) procedūromis. Taikant pagalbinio apvaisinimo būdus, pagrindinė gydymo dalis tenka moteriai. Sėkmės tikimybė siekia 30–50 proc.
Prastas nevaisingumo gydymo rezultatas tikėtinas, kai moteris yra 40 metų amžiaus ir vyresnė arba yra kitas prasto kiaušidžių atsako rizikos faktorius; kai ankstesnio IVF ciklo metu buvo gauta nedaug kiaušialąsčių; esant nenormaliems kiaušidžių funkcinio rezervo rodikliams.
Kada verta poroms susirūpinti ir kreiptis į specialistus?
Pora laikoma nevaisinga ir pradedama tirti bei gydyti, jei, gyvendama reguliarų lytinį gyvenimą ir nevengdama nėštumo, negali pastoti per 12 mėn. Tyrimą dėl nevaisingumo rekomenduojama pradėti anksčiau, jeigu moteris yra 35 metų amžiaus ar vyresnė arba yra kokia nors aiški nevaisingumą galinti lemti priežastis, pvz., mėnesinių ciklo sutrikimai, IV stadijos endometriozė, galaktorėja, anksčiau buvę lyties organų uždegimai, traumos, operacijos, taikytas spindulinis arba chemoterapinis gydymas.
Kadangi nevaisingumui ne mažiau svarbus ir psichoemocinis faktorius, – negalėdama susilaukti vaikų, pora patiria didelį stresą, įtampą, susiduria su aplinkos spaudimu, – svarbu kreiptis ne tik į vaisingumo specialistą, bet ir kvalifikuotą psichologą ar psichoterapeutą.
Psichologės–psichoterapeutės Annos Vinkovskienės komentaras:
Kaip dažniausiai reaguoja poros, negalinčios susilaukti vaikų? Kodėl?
Pačioje kelio pradžioje poros pas gydytojus neskuba, tik peržiūri gyvenimo būdą bei įpročius: ima vartoti daugiau vitaminų, papildų, stengiasi atsisakyti alkoholio, rūkymo, mėgina reguliuoti mitybą. Įprastai į gydytojus kreipiamasi moteriai nepastojus metus. Kai vaisingumo sutrikimo diagnozė pasitvirtina, poros pradeda skubėti: stengiamasi pastoti kuo greičiau, kiekvienas mėnuo tampa aukso vertės. Atidedamos atostogos, įvairios veiklos, darbo reikalai. Visas poros gyvenimas pradeda suktis tik viena tema – „mes negalime susilaukti vaiko“. Įtampa, nerimas, baimė tampa nuolatiniais poros palydovais.
Visas poros gyvenimas pradeda suktis tik viena tema – „mes negalime susilaukti vaiko“. Įtampa, nerimas, baimė tampa nuolatiniais poros palydovais.
Sunkumai pastojant – tai tikras poros santykių išbandymas. Skausmingas, kartais ilgas ir neprognozuojamas.
Kokią įtaką vaisingumo problemos turi moters ir vyro psichologinei būklei?
Nevaisingumas – tai psichologinė trauma, prilyginama netekties traumai. Poros, sužinančios apie vaisingumo problemas, patiria tokias pat stiprias emocijas, kurias jaučia žmonės, netekę kažko artimo. Manoma, kad net 17 proc. nevaisingų moterų patiria tokio lygio depresiją ir psichologinį skausmą, kokį dažnai jaučia žmonės, sergantys onkologinėmis ligomis.
Manoma, kad net 17 proc. nevaisingų moterų patiria tokio lygio depresiją ir psichologinį skausmą, kokį dažnai jaučia žmonės, sergantys onkologinėmis ligomis.
Konsultacijose nevaisingos poros dažniausiai mini kaltės, gėdos jausmus. Gėdą prieš kitus, gėdą prieš partnerį, prieš save. Kaltinamas savo praeities gyvenimo būdas, ankstesnės ligos, klimatas, Dievas. Tie jausmai ne visada būna racionalūs, bet dėl to ne mažiau intensyvūs. Poros patiria nemažai baimių: kad gydymas nepasiseks, bijoma procedūrų, vaistų ir šalutinio poveikio, jaudinamasi dėl finansų ir pan.
Nevaisingumo tema yra labai jautri tema, todėl poros gana retai dalijasi patyrimais su savo artimaisiais, vengia susitikimų su draugais, turinčiais vaikų ar jų besilaukiančiais. Tai kelia vienatvės, tam tikros izoliacijos jausmą.
Nevaisingumo kelias labai vargina abu partnerius ir su laiku atsiranda vis daugiau vietos tarpusavio konfliktams, nesusipratimams, susvetimėjimui. Labai svarbu rūpintis ne tik pastojimo klausimu, bet ir vienas kitu.
Kaip porai rasti stiprybę, susidūrus su šiais iššūkiais? Ką jiems patartumėte?
Einant šiuo sunkiu keliu, pora turi nepamiršti, kad jie yra ne konkurentai, skaičiuojantys, kas ko daugiau padarė, siekiant susilaukti vaikų, bet partneriai, turintys bendrą tikslą. Patarčiau porai trumpam sustoti, atsisukti vienas į kitą ir įdėmiai įsižiūrėti: „Tai mano vyras / žmona. Kaip jį veikia mūsų problemos? Kaip jis jaučiasi? Ko nori? Kas jam dabar svarbu?“. Rūpinkitės tarpusavio santykiais – Jūs esate vienas kito stiprybės šaltinis.
Dažnai vaisingumo klausimas tampa tiek svarbus, kad užgožia visus kitus poros norus, poreikius, svajones. Čia slypi kitas pavojus – gyvenimas tampa siauras ir neįdomus. Kviečiu poras neužmiršti savo veiklos, darbų, neatsisakyti kitų svajonių ir planų, kas savaime irgi yra mūsų stiprybės šaltinis.
Kviečiu poras neužmiršti savo veiklos, darbų, neatsisakyti kitų svajonių ir planų, kas savaime irgi yra mūsų stiprybės šaltinis.
