Kad ir kaip būtų nemalonu, tačiau tenka pripažinti, jog neigiamos emocijos ir pyktis yra itin dažnai mus aplankantys jausmai. Ypač žiemą, kai dienos trumpos ir tamsios. Arba tuomet, kai darbe jautiesi nematomas ir nevertinamas. Kai namuose vaikai tėškia su meile gamintą košę ant ką tik išplautų grindų. Kai nevykėlis kaimynas kieme pastato naujausią automobilį prie tavo surūdijusio opelio. Kai išpuikusi pažįstama keliauja į egzotiškiausius kraštus, bet bodisi ir skundžiasi kiekviename žingsnyje. Kaip nustoti pykti ant pasaulio? Tiksliau, kaip neprarasti savitvardos, nepasiduoti pykčiui ir pozityviau žvelgti į mus supančius žmones bei pačius save? Apie tai pasakoja psichologė, kūno ir judesio terapijos studentė Inga Dirsytė-Tubienė.
Kas yra pyktis?
Pyktis yra visiškai natūrali ir normali kiekvieno sveiko žmogaus patiriama emocija, drauge su kitais jausmais susidedanti į mūsų asmenybę nusakančią visumą. Pykti – normalu ir kai kuriais atvejais naudinga. Anot I. Dirsytės-Tubienės, pyktis – tai emocija-lakmuso popierėlis, kuriuo galime pasitikrinti, pasimatuoti save ir savo vietą mus supančioje aplinkoje. Būtent pykčio emocija mus verčia gilintis į save ir savo poreikius. „Pyktis turi didelį energijos užtaisą. Jis yra reikalingas ir būtinas žmogui. Šios emocijos sukuriama energija gali būti reikalinga apginti save, savo ribas. Pyktis yra raudonas signalas, reiškiantis, kad kažkas mums asmeniškai svarbaus vyksta aplinkoje, todėl verčia mus ieškoti atsakymų, į ką atkreipti dėmesį, kokių imtis veiksmų, norint atkurti asmenines ribas ar išpildyti savo poreikius“, – sako psichologė.
Kada mes pykstame?
Kaip mes žvelgiame ir vertiname pasaulį, priklauso nuo mūsų asmeninės istorijos ir patirties. Kaip ir bet kuri kita emocija, pyktis gali kilti dėl skirtingų priežasčių. „Pirmiausiai, pyktis gali pranešti apie žmogaus skausmą. Jis gali kilti dėl to, kad žmogus nešiojasi skausmingus praeities prisiminimus, kurie anksčiau, gal net vaikystėje, nebuvo iki galo išjausti, priimti. Dėl to, vos mažiausiai galimybei atsiradus, į išorinę situaciją reaguojama su dideliu pykčiu. Nešiojamų senų nuoskaudų, pykčio būtina atsikratyti. Norint situaciją keisti, galima kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą.“
Antrąja pykčio priežastimi psichologė įvardija menką žmogaus savivertę. „Neretai ant pasaulio pykstame tuomet, kai savo viduje pykstame ant savęs. Žmonės sau labai griežti, reiklūs, siekiantys tobulybės, neleidžiantys sau klysti, eksperimentuoti, žaisti, būti spontaniškais, nuolatos skubantys ir nemokantys pasidžiaugti tuo, ką turi. Toks gyvenimo būdas sukuria daug vidinės įtampos, kuri tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai kuria disbalansą“, – sako psichologė. Pasak Ingos Dirsytės-Tubienės, tokiems žmonėms trūksta pasitikėjimo savimi, meilės sau, jų menka savivertė, todėl nesijaučia laimingi.
Trečioji pykčio priežastis – pavydas, stebint aplinkinius ir su jais lyginantis. „Kartais pyktis gimsta iš pavydo, kad kitas žmogus leidžia sau tai, ko mes sau neleidžiame, nes esame ribojami baimių, taisyklių, varžančių įsitikinimų. Turiu omenyje įvairias laisvės formas: saviraiškos, finansinę, pasirinkimo. Raginčiau paklausti savęs, ko aš dar noriu savo gyvenime, ir leisti sau tai įgyvendinti, suteikti sau daugiau laisvės bei ieškoti būdų norams tapti realybe“, – pataria psichologė Inga.
Kitų vertinimas – mūsų pačių atspindys
I. Dirsytė-Tubienė įsitikinusi, kad kitus priimti gebame tiek, kiek gebame priimti save: „Susitikę su kitu, mes iš tiesų susitinkame su savimi. Kiek mes giliai galime išbūti su savimi, savo jausmais, mintimis, asmenybės dalimis, kiek empatiškai gebame į save pažvelgti, tiek galėsime priimti ir kito žmogaus pasaulį.“
Gebėjimas priimti kitą be pykčio priklauso nuo požiūrio į save, vidinės ramybės, todėl viena svarbiausių taisyklių, norint pozityviau vertinti aplinką, yra ugdyti sąmoningumą ir gebėjimą pastebėti, kas vyksta pačiuose mumyse. „Kai pastebime, kas mumyse vyksta, tuomet atsiranda galimybė pasirinkti, galbūt mąstyti, elgtis kitaip, darnesniu mums būdu. Siekiant pamilti save, svarbu girdėti kūno ir emocinius poreikius, gerbti juos ir ieškoti būtų jiems išpildyti. Svarbu įsiklausyti į savo tikruosius norus ir leisti juos įgyvendinti. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kokiu tonu kalbu su pačiu savimi, ir tą toną keisti į pozityvesnį: labiau suprantantį, palaikantį, atjaučiantį.“
Kaip nustoti pykti ant pasaulio?
Anot psichologės Ingos, ar nustosime griežti dantį ant viso pasaulio, priklauso tik nuo mūsų pačių: „Nustoti pykti ant pasaulio galima atsigręžus į save, prisiėmus atsakomybę už savo jausmą ir imantis konkrečių veiksmų – ką asmeniškai galima padaryti, kad situacija pasikeistų. Atsakomybės prisiėmimas įgalina veikti. Būna, pykstame, nes jaučiamės esantys aukos pozicijoje, bejėgiai. Svarbu susigrąžinti atsakomybę ir galios jausmą, pradedant nuo savęs: ką aš galiu padaryti, kad jausčiausi geriau?“.
Kelios taisyklės, kuriomis vadovaujantis, lengviau kontroliuosime savo jausmus.
- Jausmo pripažinimas. „Mes neretai gniaužiame pyktį, vadovaudamiesi klaidingais įsitikinimais: „jeigu pykstu, esu blogas“, „jeigu pykstu, kažkas su manimi ne taip“ ir pan. Pripažinti savo jausmą ir neignoruoti jo – tai pirmas žingsnis, leidžiantis mums lengviau kontroliuoti emocijas.“
- Pykčio išreiškimas. „Kadangi pyktis organizme sukuria labai daug energijos – jis turi būti išreikštas, iškrautas – garsine išraiška, per fizinę veiklą, sportą, šokius ir t. t. Priešingu atveju, jis kaupiasi ir gali prasiveržti įniršiu, agresija ar psichosomatiniais susirgimais. Jeigu pyktis labai stiprus, tiesiog „užklupo“ – galima fiziškai pakeisti aplinką, išeiti pasivaikščioti, pabėgioti, išgerti arbatos, išrašyti visas mintis ant popieriaus, išrėkti miške ar pašokti per savo mėgstamą intensyvią dainą. Užvaldžius pykčiui, svarbu imtis veiklos padedančios tą stiprią emociją nuraminti arba „išleisti“ saugiu būdu.“
- Savirefleksija. „Kai nurimstama, svarbu savęs paklausti, dėl ko iš tiesų aš supykau toje situacijoje, kas man svarbaus buvo paliesta, kokie yra mano poreikiai, kokių konkrečių veiksmų galėčiau imtis, kad jausčiausi darniau. Galbūt pakaks pasikalbėti su draugu apie tai, kad jo elgesys jus žeidžia ir žemina, todėl to netoleruosite. Arba išsakyti vadovui savo nepasitenkinimą dėl netinkamai paskirstomo darbo krūvio jums ir kolegoms. Pyktis – viena iš emocijų, kuri įgalina kurti gyvenimą tokį, kokio norime, pirmiausia įspėdamas, kad kažkas, kas vyksta dabar, mums netinka. Pyktis suteikia galios – jis skatina veikti.“
