Dar visai neseniai jos kraujagyslėmis tekėjo chemoterapiniai vaistai, slinko plaukai, kankino blogumas ir bejėgystė… O šiandien bendruomenės „Vėžys – ne sloga” įkūrėja Vaiva Mickuvienė energinga ir nesustabdoma: dirba mylimą darbą, šoka linijinius šokius, savanoriauja Nacionaliniame vėžio institute bei kitaip padeda onkologiniams ligoniams. Interviu Vaiva dalijasi savo istorija ir patarimais.
Žinia apie ligą buvo netikėta
– Kaip sužinojai, kad sergi onkologine liga? Ką išgyvenai sužinojusi?
– Žinia, kad sergu krūties vėžiu, mane pritrenkė, patyriau šoką.
Krūtis poliklinikoje reguliariai tikrindavausi jau daugelį metų, nes kadaise po gimdymo krūtyse buvo guzelių. Šeimos gydytoja liepė stebėti. Tad lemtingą žinią išgirdau eilinės echoskopuotojo apžiūros poliklinikoje metu. Diagnozė pribloškė.
– Ar praėjai visus emocinius etapus: šokas, neigimas, pyktis, depresija, susitaikymas?
– Tikrai taip. Pirmiausiai patyriau šoką ir neigimą: negalėjau patikėti, kad tai iš tiesų vyksta ir kad tai vyksta man. Vėliau pykau, liūdėjau, galiausiai susitaikiau.
Bendraudama su onkologinių ligonių bendruomene pastebiu, kad dauguma jų užstringa pykčio stadijoje. Ją itin sunku praeiti, norisi keikti visą pasaulį, kaltinti dėl užklupusios ligos. Užstrigus pykčio stadijoje, labai sunku pasiekti svarbiausiąją – susitaikymo – stadiją. Tik susitaikius su mintimi, jog sergi, galima pradėti visavertiškai gydytis ir sveikti.
Paženklinta vėžio ženklu
– Kokia buvo gydymo eiga? Kas Tau buvo sunkiausia?
– Man nustatė trečios stadijos krūties vėžį. Pagal gydymo planą pirmiausiai buvo taikoma chemoterapija. Ji truko pusę metų. Tas metas man buvo labai sunkus. Chemoterapija ne veltui vadinasi chemoterapija. Sėdi susigūžęs, kol laša vaistai, ir supranti, kad į organizmą ne vitaminai plaukia. Žinoma, vaistai žudo vėžines ląsteles, bet lygiai taip pat kenkia ir visiems kitiems organams. Tai tas supratimas, o vėliau ir patyrimas, buvo labai baisus. Itin sunkų metą patyriau, kai slinko plaukai. Skaudu matyti, kad nebesi panašus į save, rodos, po truputį save prarandi. Plaukų slinkimas – tikras vėžio štampas. Nuslinkus plaukams, jaučiausi vėžio paženklinta.
Pasibaigus chemoterapijai, man buvo atlikta krūties operacija, vėliau – radioterapija. Visas gydymas truko metus laiko.
– Kas Tau padėjo likti stipriai, nepalūžti?
– Aš labai nenorėjau varginti artimųjų. Nenorėjau, kad liūdėtų, nenorėjau kad vežiotų. Nesiskundžiau, nieko neprašiau ir stengiausi pati būti sau ramstis. Savarankiškai važiavau, tvarkiausi, kovojau su emocijomis ir liga. Na ir, žinoma, labai pasitikėjau gydytojais. Tiek medikai, tiek visas ligoninės personalas buvo nuostabūs. Aš net klausdavau, ar jūs kokiuose specialiuose kursuose mokotės bendrauti su onkologiniais ligoniais? Pasirodo, ten dirbantys žmonės atidūs, dėmesingi ir empatiški iš savęs. Jie mane labai palaikė ir padėjo morališkai.
Pokyčiai ir altruistiška veikla
– Ar po ligos pasiekitė Tavo gyvenimo būdas, įpročiai?
– Ligos metu aiškiai pamačiau, ką gyvenime dariau ne taip. Tuomet prisiminiau daug girdėtų ir skaitytų istorijų apie tai, kaip žmogus elgėsi netinkamai, o, nutikus bėdai, jis drastiškai pakeitė savo gyvenimo būdą, šoko į ledinius vandenis, bėgo maratonus… Suvokiau, kad ir man reikia daug ką keisti, gal net apversti aukštyn kojomis. Bet tam nebuvo jėgų. Mano kūnas buvo toks išsekęs, kad mintys apie pokyčius vedė į dar didesnį liūdesį ir depresiją. Ir tik supratusi, kad neprivalau visko pakeisti čia ir dabar, nurimau. Suvokiau, kad viskas vyks po truputį, pamažu, turiu kantriai laukti, nepersistengti.
Pasibaigus gydymui, pamažu pradėjau reguliuoti mitybą, atsisakiau produktų su cholesteroliu, cukrumi. Vėliau užsirašiau į linijinių šokių pamokas. Šiuo metu lankau batutų treniruotes. Kadangi visą gyvenimą kovoju su antsvoriu, išmėginau protarpinį badavimą.
Atrodo, nemažai pokyčių įvyko, bet norėtųsi jų dar daugiau. Pavydžiu tiems, kurie nebijo šalčio, grūdinasi, šoka į eketes. Tikiuosi, vieną dieną ir aš sugebėsiu įveikti stabdančias baimes.
– Papasakok apie bendruomenę „Vėžys – ne sloga”? Kaip sugalvojai ją įkurti?
– Sirgdama krūties vėžiu, daug bendravau su gydytojais ir likimo draugais, bendražygiais. Tas bendruomeniškumo jausmas man buvo vienas tvirčiausių moralinių ramsčių gydymo metu.
Gydymui pasibaigus, sukūriau grupę „Vėžys – ne sloga”, kaip onkologinių ligonių ir jų artimųjų bendravimo bei vienas kito palaikymo platformą. Šiuo metu bendruomenę jungia net pusketvirto tūkstančio narių.
Kai susergi vėžiu, jautiesi pasimetęs. Tiek daug nežinomųjų, tiek klaustukų, nieko neišmanai… Pas gydytoją lankaisi tik pagal registraciją, dažniau neprilakstytsi, nepasiklausi. Be to, kai kurie sergantieji slepia savo ligą nuo artimųjų, neišsikalba, neša šią sunkią naštą vieni. Todėl grupė „Vėžys – ne sloga” yra puiki erdvė pajusti, jog esi ne vienas, įsikvėpti, gauti gerų patarimų ir paskatinimų. Čia neretai patarimais dalijasi ir patyrę medikai, farmacijos kompanijos teikia labdarą grupės nariams, drauge renkame aukas įvairioms procedūroms tiems, kas negali sau jų leisti.
– Ką jauti, dalindamasi savo patirtimi su kitais onkologiniais ligoniais?
– Aš visą gyvenimą buvau labai komunikabili. Man norisi kalbėtis, padėti, motyvuoti. Man atrodo, kad dalindamasi savo istorija, dalinuosi įkvėpimu ir žiniomis. O jei tai dar gali kažkam pagelbėti… Tikiu, kad žmonės užsidirba karmos taškų. Tikiuosi jų gauti ir aš.
Kita vertus, aš nuolat graužiuosi, kad ne visiems galiu padėti. Kažkam iš grupės narių gaunu vitaminų stiprinti imunitetą, kitam tyrimą dovanoju. Pati skambinu, tariuosi dėl dovanų grupės nariams. Tam skiriu daug savo laiko, bet visiems padėti negaliu.
Padėka medikams – savanoriaujant
– Kaip sugalvojai savanoriauti Nacionaliniame vėžio institute? Ar savanoriauti gali kiekvienas?
– Visuomet žavėjausi savanoriais. Ypač kai prasidėjo pandemija. Galvojau, kokie jie drąsūs… Pasąmonėje visada norėjau tą daryti, bet bijojau, trūko laiko.
Netrukus supratau, kad jei ir savanoriausiu, tai tik ten, kur gydžiausi, kur praleidau daug laiko ir kur man padėjo. Nuvažiavusi į NVI, pasisūliau. Priėmė. Sakė, kad aš esu pirmas rimtas savanoris.
Prisijungti prie komandos ir savanoriauti gali visi norintieji. Tik labai svarbu realiai įvertinti savo galimybes: ar galėsite save motyvuoti ir derinti savanorystę su darbais bei kitomis veiklomis. Svarbiausia – atsakingas požiūris.
– Ko palinkėtum visiems, kovojantiems su onkologine liga?
– Nieko dėl savęs negailėkite! Jūsų sveikata yra svarbiausia.
Dar labai linkiu neužsilikti pykčio etape ir kuo anksčiau suprasti, kad tik išsivadavę iš pykčio pradėsite sveikti. Nepykite ant pasaulio, neieškokite kaltų. Vietoje to susikoncentruokite į savo sveikatą ir gydymą. Na ir, žinoma, visiems pačios geriausios sveikatos.