Pogimdyvinė depresija

Dalintis

Šis straipsnis skirtas mamoms, kovojančioms su pogimdyvine depresija. Atsiminkite: Jūs ne vienos. Ir Jūs šią kovą laimėsite.

Mamos Rasos istorija

„Antrąjį vaikelį atsakingai planavome ir labai jo laukėme. Nėštumas buvo pakankamai lengvas, laukimas teikė daug džiaugsmingų akimirkų visai šeimai. Gimdymas taip pat praėjo sklandžiai. Kadangi visi giminės ir artimiausi draugai gyvena kitame mieste, vyras gimdyme dalyvauti negalėjo, nes rūpinosi sirguliuojančia dukra. Gimdymo metu mane palaikė supratinga, maloni akušerė ir profesionali, geraširdiška gydytoja. Jokių rimtesnių neigiamų emocijų ar fizinių traumų nepatyriau nei nėštumo, nei gimdymo metu.

Vos pagimdžiusi, pajutau didžiulį palengvėjimą, o pamačiusi savo mažąjį vaikutį, paplūdau pačiais šilčiausiais jausmais: negalėjau nuo jo atitraukti nei akių, nei rankų. Taip pralaikiau jį dvi paras. Nors pamiegoti per tą laiką beveik nepavyko, jaučiausi tarsi įjungusi turbo režimą – dėl mažylio galiu padaryti bet ką! 

Tokia euforija truko lygiai dvi paras ir vieną naktį. Kad kažkas pasikeitė, supratau, kai paskambino tėvai ir paklausė, kaip laikomės. Negalėjau ištarti nė žodžio. Gerklėje tarsi įstrigo gumulas, o akys prisitvenkė ašarų. Vos ne vos išlemenau keletą žodžių ir padėjusi ragelį ėmiau taip raudoti, kad pašiurpinau ir kaimynę, ir tikriausiai gretimos palatos mamytes. Be abejo, visą kaltę dėl prastos savijautos suverčiau hormonų disbalansui, bendram nuovargiui. Tačiau viskas tikrai ėmė keistis. 

Tokia euforija truko lygiai dvi paras ir vieną naktį. Kad kažkas pasikeitė, supratau, kai paskambino tėvai ir paklausė, kaip laikomės. Negalėjau ištarti nė žodžio. Gerklėje tarsi įstrigo gumulas, o akys prisitvenkė ašarų.

Kitą dieną grįžome namo, bet manęs tai nei džiugino, nei apskritai kėlė didesnių emocijų, nors apie namus ėmiau svajoti jau kitą dieną po gimdymo. Jaučiau įtampą ir stresą. Dienoms bėgant, labai stengiausi rūpintis abiem savo vaikais: kiekvieną vakarą migdydama savo vyresniąją dukrą ir viena ranka glostydama jai plaukus, kita ranka prie savęs glaudžiau mažiausiąjį namų gyventoją. Labai bijojau būti atstumta vyresniosios, todėl draskiausi bandydama paskirstyti laiką abiems vaikams vienodai. Vyras buvo nustumtas į šalį – viską dariau viena. Stengiausi sau ir visam pasauliui parodyti, kaip puikiai sugebėsiu susitvarkyti, kokia šauni dviejų vaikų mama būsiu. Kai naktys pasidarė visai neramios, išsiunčiau vyrą į dukters kambarį – tegul bent jiedu puikiai išsimiega. O aš ėmiausi ir naktinė pamainos. Kartą po beveik nemiegotos nakties dar sugebėjau išsitempti dukrą į spektaklį. Tikra herojė! Galva spengė, vaizdai sukosi. Spektakliui vykstant, vos neatsijungiau. Net kilo mintis, kad nebegaliu parvairuoti automobilio. Labai išsigandau, bet ko nepadarysi dėl tobulos mamytės titulo! Gaila, iki tobulos savijautos buvo labai toli…

Nors protas mane skatino visais rūpintis šimtu procentų, vidinė apatija ir nervingumas kasdien vis didėjo. Pradėjau bijoti naktų, dažnai raudojau. Neatsiliepiau į skambučius, nenorėjau jokio kontakto su žmonėmis. Nuo ryto iki vakaro vaikščiojau su dideliu gumulu gerklėje, negalėjau normaliai kalbėti. Naktimis pradėjau pykti ant naujagimio. Ypač pykau tuomet, kai verksmu neleisdavo užmigti vyresniajai dukrai, nors ji nesiskundė, tik švelniai ir supratingai juokavo. O aš siutau. Net mąsčiau: „Šito kūdikio aš nė nepažįstu – kas jis toks? Jis kenkia mums, kaip šeimai! Mes taip puikiai be jo leidome dienas, galėjau visą savo dėmesį skirti dukrai ir vyrui, buvo taip paprasta gyventi ir viską planuoti!”. 

Pradėjau bijoti naktų, dažnai raudojau. Neatsiliepiau į skambučius, nenorėjau jokio kontakto su žmonėmis. Nuo ryto iki vakaro vaikščiojau su dideliu gumulu gerklėje, negalėjau normaliai kalbėti. Naktimis pradėjau pykti ant naujagimio.

Nors man niekada nekilo mintis kūdikį nuskriausti, atsimenu baisiausią mane aplankiusią mintį – dėl šios minties man dar šiandien norisi prasmegti kiaurai žemę: „Jei kartais šį kūdikį ištiktų staigi mirtis, būtų liūdna, bet viskas išsispręstų, ir mes vėl laimingai gyventume įprastą savo gyvenimą”. Kankino nuolatinis gėdos ir kaltės jausmas. Tuomet ir supratau, jog greičiausiai įkliuvau į ligos spąstus. Ėmiau domėtis pogimdyvine mamų būsena, savijauta. Atradau daug informacijos apie visus mano pogimdyvinius požymius atliepiančią ligą – pogimdyvinę depresiją. Šia tematika perskaičiau galybę straipsnių, gilinausi į kitų mamų patirtis. Supratimas, kad esu ne viena, man leido šiek tiek atsitiesti ir į situaciją pažvelgti iš šalies. 

Kaip pagelbėjau sau? 

  • Pirmiausiai, patvirtinau ir priėmiau savo būseną. Nes tik priėmęs ir susitaikęs su mintimi, jog sergi, gali pradėti sveikti.
  • Paprašiau artimųjų pagalbos. Pakviečiau vyrą grįžti į mūsų miegamąjį. Nuo to laiko naktys manęs nebegąsdino, mes puikiai vienas kitą pavadavome ir keitėmės. Pagerėjo mano miego kokybė ir nuotaika. Dienomis, man ruošiant pietus, dukra mielai bėgo pasupti vežimėlį, prisukti muzikinę karuselę ar palaikyti mažylį už rankutės. 
  • Spjoviau į daugelį namų ruošos darbų. Kasdien nešveičiau grindų, nebėgiojau dėl kiekvieno ne vietoje palikto daikto, ignoravau šaldytuvo dvoką, tobulai išnaudojau indaplovės ir skalbimo mašinos su džiovykle privalumus.
  • Suvokiau, kad auginu brandžią, supratingą mergaitę, kuriai manęs 24/7 tikrai nebereikia. Ji puikiai geba leisti laiką be manęs piešdama, skaitydama, spalvindama, konstruodama. O paplepėti ir pasijuokti galime bet kada – ar man maitinant kūdikį, ar užsiimant bet kokia namų ruošos veikla. Spektakliai ir aktyvios pramogos gali palaukti. 
  • Pasikvietėme svečių. Net nesitikėjau, kad artimi draugai mane taip prablaškys ir įkvėps pozityvumo, pasitikėjimo savo jėgomis.
  • Netrukus aplankė suvokimas, kad kol mažasis miega, aš galiu ir vonioje išsimaudyti, ir karštos kavos atsigerti. Galiausiai emocijos ėmė stabilizuotis, vėl pajutau džiaugsmą gyventi.   

Dabar suprantu, jog galėjau depresijai užkirsti kelią laiku kreipusis profesionalios pagalbos, tačiau delsiau. Po gimdymo maniau, kad esu tiesiog prasta mama ir žmona, kankino nuolatinis beviltiškumo jausmas. Dabar tegalėčiau patarti vieną: nelikite viena sau! Kalbėkite, dalinkitės, prašykite pagalbos.”


  • Jaučiatės nelaiminga, pasyvi?
  • Jaučiate beviltiškumą?
  • Kankina nuolatinis graudulys, dažnai verkiate?
  • Nejaučiate susidomėjimo kūdikiu?
  • Nepavyksta / nenorite megzti ryšio su kūdikiu?
  • Lanko liūdnos, depresinės mintys?
  • Jaučiatės netikusi mama?
  • Jaučiatės vieniša, atstumta ir nesulaukianti pagalbos?
  • Manote, jog neturėjote susilaukti kūdikio?
  • Kyla minčių apie savęs / kūdikio žalojimą?
  • Ar jaučiate kaltės jausmą?

Teigiami atsakymai bent į ketvertą klausimų po gimdymo praėjus trims–keturioms savaitėms rodo, jog Jums reikalinga pagalba: didelė tikimybė, jog Jus kamuoja pogimdyvinė depresija.

Kaip skelbia Tarptautinės pogimdyvinės paramos organizacija, net viena iš septynių mamų ir vienas iš dešimties tėčių išgyvena pogimdyvinę depresiją lengvesne ar rimtesne jos forma. Didžiausios pogimdyvinės depresijos kaltininkai yra fiziniai ir emociniai pokyčiai, kamuojantys ką tik susilaukusias mamas, rečiau – tėčius.

Kaip skelbia Tarptautinės pogimdyvinės paramos organizacija, net viena iš septynių mamų ir vienas iš dešimties tėčių išgyvena pogimdyvinę depresiją lengvesne ar rimtesne jos forma.

Po gimdymo moters organizme įvyksta dramatiškai didelis hormonų pokytis, lemiantis prastą, slegiančią, vangią savijautą. Moterys nuolat jaučia nuovargį, apatiją, didelį jėgų trūkumą. Dar didesnį chaosą šeimos kasdienybėje lemia emociniai pokyčiai. Nuolatinis rūpestis ir nerimas dėl naujagimio, savo, kaip mamos ar tėčio, galimybių kvestionavimas, nepasitikėjimas savimi ir elementarus pagalbos trūkumas gali vesti tiesiu keliu į depresiją. Ligai įtakos turi ir psichosocialiniai faktoriai, tokie kaip poros santykiai, finansinė padėtis, artimųjų parama ir pan.

Kaip sau padėti?

Dėl baimės būti pasmerktiems ir laikomiems prastais tėvais daugelis nedrįsta prisipažinti susiduriantys su šiomis problemomis ir pagalbos nesikreipia. Tačiau savarankiškai ištrūkti iš pogimdyvinės depresijos gniaužtų yra nepaprastai sudėtinga. Gera žinia ta, kad depresija yra efektyviai gydoma ir bet kas, įkliuvęs pogimdyvinei depresijai į nagus, gali ją įveikti. 

Gera žinia ta, kad depresija yra efektyviai gydoma ir bet kas, įkliuvęs pogimdyvinei depresijai į nagus, gali ją įveikti. 

Kada laikas sunerimti ir kreiptis profesionalios pagalbos?

  • Jei liūdesys, pyktis, nerimas ir vangumas nepraeina per tris savaites po gimdymo,
  • Jei jaučiate, jog negalite tinkamai pasirūpinti kūdikiu ir / ar savimi,
  • Jei pogimdyvinės depresijos požymiai laikui bėgant tik stiprėja,
  • Jei kyla minčių apie savęs ar kūdikio žalojimą / mirtį.

Labai svarbu užkirsti kelią neatitaisomiems pogimdyvinės depresijos padariniams. Profesionali pagalba būtina, norint padėti sau ir savo šeimai sugrįžti į visavertę, džiaugsmo ir pozityvumo kupiną buitį. Norėdami sulaukti kompetentingos pagalbos, kreipkitės į savo šeimos gydytoją arba užsirašykite privačiai psichologo konsultacijai.

Profesionali pagalba būtina, norint padėti sau ir savo šeimai sugrįžti į visavertę, džiaugsmo ir pozityvumo kupiną buitį.

Nepraleiskite nieko.
Prenumeruokite naujienlaiškį

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščiasAtgal į parduotuvę