Kalėdų tradicijos: eglė, burtai ir žaidimai

Dalintis

Nors gruodį dienos tamsios, oras kasdien vis labiau šąla ir primena, jog prasidėjo atšiauriausias metų laikas, tačiau nuotaika nė kiek nesubjurusi – ją giedrina didžiųjų metų švenčių – Kūčių, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų – laukimas. Prieššvenčio laikas ypatingas ne tik šiandien – dvasinį pakilimą šiuo laikotarpiu jautė ir prieš keletą amžių gyvenę lietuviai. Kaip jie švęsdavo gražiausias metų šventes ir kokias jų puoselėtas tradicijas galime pritaikyti šiandien?

Kalėdų kilmė

Šv. Kalėdų šventės apibrėžimas šiandien gana banalus – tai liturginė šventė, simbolinė Kristaus gimimo diena. Tačiau įdomu tai, kad anksčiau Kalėdos pastovios dienos neturėjo. Gruodžio 25-ąją, su žiemos saulėgrįža sutampančią dieną, švęsdavo Rytų ir Viduržemio pakrančių tautos. Romoje šią dieną buvo švenčiama Mitro (Saulės, šviesos, santarvės dievo) šventė. Ši šventė išplito visose Romos imperijos tautose. IV amžiuje krikščionybėje apsispręsta ir dėl Kristaus gimimo dienos – ji buvo nustatyta būtent gruodžio 25-ąją. Kalėdas ėmus švęsti visuotinai, susiformavo ir kalėdinių švenčių ciklas, apimantis laiką nuo advento iki Trijų karalių. XIV a., Lietuvai pripažinus katalikybę (Žemaitija apkrikštyta vėliau – 1413 m.), į šalį ėmė plūsti jau susiformavusios religinių švenčių apeigos.

Kalėdų eglei – ne

Šiandien mums švenčių laukimas prasideda eglutės puošyba, namų dekoravimu. Tačiau eglės puošimas yra palyginti nesena tradicija. Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose kalėdinė eglutė pirmą kartą minima 1853 m. Ilgą laiką lietuviai vengė puošti eglę, vadino tai „nelietuviška tradicija“ (šiandieninė analogija – Helovinas ir moliūgų skaptavimas). Pirmieji kalėdiniai vakarėliai su eglučių puošimu ir dovanėlėmis imti rengti rusiškose mokyklose. Lietuvos šviesuoliai manė, jog jų vaikai viliojami į rusiškas mokyklas, siekiant susilpninti slaptų lietuviškų mokyklų vaidmenį, tad šios tradicijos buvo vertinamos labai skeptiškai. Tačiau gana greitai eglutės puošimo paprotys įsitvirtino Lietuvoje ir tapo neatsiejama prieššventinio laikotarpio tradicija.

Eglutės puošimo paprotys išpopuliarino tautodailės šaką – papuošalų, dekoracijų gamybą. Eglės papuošalai buvo gaminami iš šiaudų, kiaušinio lukštų, tešlos kepinių bei karpinių. Namai taip pat buvo dekoruojami karpiniais ir šiaudiniais papuošalais. Dažniausiai šio ritualo šeimos imdavosi per Kūčias.

Šiaudinis rankų darbo žaisliukas

Kūčių tradicijos. Burtai ir spėjimai

Senosios Kūčių tradicijos neatsiejamos nuo dvasinio ir fizinio apsivalymo. Nuo ankstaus Kūčių ryto ir vaikai, ir suaugę tvarkė namus, kiemus, nepamiršdami šypsotis, sveikinti aplinkinius ir skleisti džiaugsmą. Buvo sakoma: „Jei per Kūčias džiaugsiesi, smagus ir laimingas būsi visus metus“.

XIX a. pab. iki Kūčių vakarienės žmonės laikydavosi „juodojo“ pasninko, kitaip tariant, nevalgydavo visiškai nieko. Kiti negerdavo net vandens. Dar ir šiandien daugelis šeimų pasninkauja, tačiau jaunesni šių tradicijų taip griežtai jau nebesilaiko. Tarp kitų senovinių Kūčių tradicijų – „apsivalymas“ pirtyje, šieno klojimas ant Kūčių stalo (primenantis Jėzaus gimimo vietą), aguonpienio ruošimas, kisieliaus virimas, 12 patiekalų ruošimas (12 Jėzaus apaštalų arba 12 dosnių metų mėnesių simbolis), maldos prie stalo, kalėdaičių dalybos (vienybės, meilės ir santarvės išraiška), tuščios lėkštės ant stalo palikimas (buvo tikima, kad mirusiųjų sielos ateis pasivaišinti), burtai ir spėjimai.

Burtai ir spėjimai buvo viena laukiamiausių Kūčių tradicijų, kelianti jaudulį ir azartą. Šiandien būrimai ir spėjimai jau nebėra tokie populiarūs. Tačiau kodėl nepamėginus šiemet per Kūčias nuspėti savo likimą, kaip tai darydavo mūsų seneliai ir proseneliai?

  • Kūčių vakarą iš po stalo traukiamas šiaudas. Jei ištraukiamas ilgas – metai bus dosnūs ir laimingi, jei trumpas – laukia sunkūs metai.
  • Kūčių vakarą, išėjus į kiemą, klausomasi, kurioje pusėje šunys loja. Kur girdisi šunų lojimas – iš tos pusės mylimasis (–oji) atvažiuos.
  • Jei Kūčių dieną ant namo stogo pakraščio daug sniego, kiti metai bus labai dosnūs.
  • Jei Kūčių dieną sninga, bitės prineš daug medaus.
  • Kūčių vakarienės metu skaičiuojama, kiek kūčiukų suvalgė poros neturintys jaunuoliai. Jei suvalgė porinį skaičių kūčiukų, kitais metais susiras antrąją pusę. Jei neporinį – bus vieniši.
  • Po vakarienės sėdamasi ant vidury kambario pastatytos kėdės (nugara į duris). Ant kojos pirštų galiukų užkabintas batas sviedžiamas per petį ar galvą durų link. Jei apavas nukrito „nosimi“ į duris – laukia kelionė arba vestuvės. Kulnimi į duris nukritęs batas reiškia vienatvę ir sunkų darbą. Apsivertęs batas pranašauja laimę, o ant šono atsigulęs batas – nelaimes bei sunkumus. 
  • Kūčių vakare ant popierėlių surašomi priešingos lyties vardai. Popierėliai susukami, kišami į medžiaginį maišą, o šis dedamas po pagalve. Naktį prabudus arba ankstų Kalėdų rytą traukiamas vienas popierėlis – būsimo vyro / žmonos vardas.
  • Paruošiama tiek dubenėlių, kiek yra norinčiųjų išsiburti. Vedėjas po kiekvienu dubenėliu paslepia vieną simbolį (pieštukas – mokslo metai, rūta – vienatvės metai, anglis ar akmuo – sunkumai, smėlis – nelaimė, raktas – sėkmė, nosinė – ašaros, žiedas – santuoka ar draugystė, tuščias dubenėlis – vienatvė arba skurdas ir pan.). Po vieną į kambarį įėjęs dalyvis pasirenka vieną dubenėlį – savo ateitį.
  • Šaukšte ištirpintas vaškas pilamas į dubenį su vandeniu. Figūrose ieškomi lemtingi ateities ženklai. Spėliojama pasitelkiant išradingumą ir vaizduotę.
  • Į atsargiai sukamą indą su vandeniu įmetami du akmenėliai. Sukant indą, galvojama apie patinkantį žmogų. Tuomet indas pastatomas ant stalo. Jei kurį laiką, kol vanduo nusistovi, akmenėliai sukasi greta – tai abipusės meilės ir draugystės ženklas. Jei akmenys išsiskiria – meilė vienpusė arba gresia skyrybos.
  • Suglamžyta ir suspausta popieriaus skiautė uždegama ir dedama ant keptuvės. Iš šešėlių, regimų ant sienos liepsnojant popieriui, spėjama ateitis. Spėjimai priklauso nuo kūrybiškumo ir vaizduotės.
  • Visos merginos, sėdinčios prie Kūčių stalo, užsidega po žvakę ir pastato ant stalo. Ta, kuri neužpučia žvakės iš pirmo karto, liks netekėjusi.
  • Vidurnaktį tamsoje, užsidegus vieną žvakę, einama prie didelio veidrodžio. Sakoma, kad pasivaidenęs veidas taps gyvenimo meile.
  • Einant miegoti, po pagalve pakišamos šukos. Kas sapne šukuoja plaukus – tas ir būsimas vyras / žmona.
  • Kalėdų naktį gulamasi į lovą, bet neužsiklojama. Kas sapne užkloja – tas ir būsimas vyras / žmona.
  • Po pagalve kalėdinę naktį pakišami raktai. Jei sapne kas nors prašo raktų ar atrakinti duris – tas ir būsimas vyras / žmona.

Senoviniai kalėdiniai žaidimai

Po susikaupimo ir ramybės kupinų Kūčių atėjusios Kalėdos atneša daug linksmybių ir žaidimų. Daugelį senovinių žaidimų nesunkiai galima pritaikyti ir šiandienos Kalėdoms. Smagu pažaisti šimtmečio senumo žaidimus ir pamėginti įsivaizduoti, kaip laiką leisdavo mūsų (pro)proseneliai.

  • „Lyk lyku“. Vienas žaidėjas ima saują riešutų. Priėjęs prie kito žaidėjo sako: „Lyk lyku“. Tas atsako: „lygu“ arba „lyčna“ („nelygu“). Jei, atgniaužus saują, randami 2, 4, 6, 8 riešutai, tuomet yra „lygu“. Jei 1, 3, 5, 7, 9 riešutai – tuomet „lyčna“. Jei spėjantysis neatspėja, turi pridėti vieną riešutą, kad sudarytų „lygų“ arba „lyčną“.
  • „Baram baram“. Žaidėjai, įsikibę vienas į kitą, vorele eina per kambarį. Pirmasis turi lazdą ir trinkteli ja per grindis, sakydamas: „Baram baram“. Tuomet perduoda lazdelę už jo stovinčiam žaidėjui, o pats eina į galą. Taip keičiamasi, kol visi pabūna vedėjais.
  • „Baranka“. Ant kėdės sėdi žaidėjas. Kitas žaidėjas, ant virvelės pakabinęs baranką, erzina sėdintįjį ant kėdės: tai nuleidžia baranką, tai vėl kelia. Jei žaidėjas sugriebia dantimis baranką, keičiamasi vietomis.
  • „Meškos vedimas“. Vienas vaikinas / vyras paverčiamas „meška“: apkaišomas šiaudais, samanomis, dekoracijomis, apipiešiamas, apibarstomas miltais. Skambant muzikai, jis kviečia merginas / moteris šokti. Tas, kurios neina, „meška“ pačiumpa ir ištepa.
  • „Sau porelę susirask“. Ant siūlo užveriamas žiedas. Visi žaidėjai sėdi ratelyje. Kol dainuojama: „Tu žiedeli bėk aplink, / Tu, brolyti, pasislink, / Tu žiedelį tu atrasi, / Sau porelę susirasi“, siūlas su žiedu perduodamas iš vieno rankų į kitas. Tas, pas kurį žiedelis, tekstui pasibaigus, iškrenta iš žaidimo.

Daugiau žaidimų (populiarių šiomis dienomis) rasite čia: Vaikiški žaidimai.

Nepraleskite nieko.
Prenumeruokite naujienlaiškį