Vilija, 12, 9 ir 6 metų amžiaus vaikų mama:
„Vaikai labai nemėgsta tvarkytis. Savo noru šių reikalų nesiima niekada. Man tenka nuolat burbėti, kad eitų tvarkytis. Labai nesipriešina, nueina, bet kažką pajudina, užsisvajoja ir nieko normaliai nesusitvarko. Dažniausiai jiems padedu, stengiuosi įtraukti į žaidimą: „Pažiūrėkit, koks rūbų kalnas! Kaip galvojate, įveiksim?”. Mažesniesiems dar veikia, prisijungia, bet vyresnysis rimčiau nesusidomi. Jam tvarka, kai viską sušluoja į stalčius. Mažajam pakanka nurinkti grindis ir jam jau tvarka…
Kita problema ta, kad vaikams nepavyksta palaikyti nuolatinės tvarkos, labai greitai vėl apverčia kambarius.”
Jurgita, 10 ir 5 metų amžiaus vaikų mama:
„Abu vaikai pavalgę nusineša savo lėkštes be priminimo. Deja, tai yra viskas, ką man pavyko įskiepyti, kalbant apie vaikų įtraukimą į buitį. Dėl visų kitų darbų ir pareigų vyksta amžinos derybos.
Vaikai žino, kad kas vakarą ateisiu patikrinti, kokia kambario būklė, todėl vakarėjant jų nuotaika visada subjūra. Dešimtmetė tvarkosi susierzinusi, penkiametis raudodamas. Ir kas kartą tas pats. Nereikalauju pedantiškos tvarkos, bet net ir paprastas kambario apsitvarkymas vaikams yra kančia.
Užtat kambarį apversti iki neatpažįstamo vaikai sugeba vos per porą valandų.”
Šeimų patirtys rodo, kad aktyvus vaikų dalyvavimas buityje yra greičiau išimtis nei taisyklė. Kodėl vaikai taip nemėgsta tvarkytis ar imtis kitų namų ruošos darbų? Kaip teisingai formuoti vaikų tvarkymosi įgūdžius? Pokalbis su šeimos konsultante, gydytoja psichoterapeute Aurima Diliene.
Priežastys, kodėl vaikai nesitvarko
Dėl didelės netvarkos kambaryje tėvai neretai kaltę suverčia vaiko charakteriui, išskirdami vaiko atsainų požiūrį į tvarką ir namų taisykles. Anot Aurimos Dilienės, iš tiesų visos priežastys, kodėl vaikai nesitvarko, yra susijusios su pačiais tėvais.
1. Pagalbos atmetimas ankstyvoje vaikystėje
„Dar būdami visai maži, vaikai labai noriai siūlosi ir mėgina kartu su mama ar tėčiu dalyvauti buityje – ką nors nešioti, dėlioti, gaminti maistą, valyti… Bėda ta, kad jie neturi įgūdžių, ne taip gerai koordinuoja savo judesius ir savo „pagalba“ daugiau trukdo, nei padeda. Tuomet tėvai, patys to nesuvokdami, atstumia, neleidžia, padaro patys (greičiau ir geriau) arba tiesiog neturi laiko, kantrybės ir noro mokyti vaikus tų kasdienių buities darbų.”
2. Tėvai – aptarnaujančio personalo vaidmenyje
„Labai dažnai mes, tėvai, visai netyčia tampame vaikus aptarnaujančiu personalu. Ir šio vaidmens atsisakyti yra labai sudėtinga. Būti aptarnaujančiu personalu savo vaikui yra normalu tik tol, kol jis yra kūdikis. Per rūpesčius ir darbus mes nepastebime, kad vaikas jau paaugo, turi rankas, kojas ir galvą. Jaučiamės juos „auginantys“ ir jais besirūpinantys, bet ne gyvenantys kartu. Po truputį neperleisdami jiems atsakomybės už smulkius darbus namuose, neišmokome savo vaikų savimi pasirūpinti.”
3. Skirtingas tvarkos suvokimas
„Vaikai tvarką supranta ir aplinkoje jaučiasi kitaip negu mes”, – sako psichoterapeutė Aurima Dilienė. Todėl pirmiausiai patartina šeimoje padiskutuoti, kas kam yra tvarka ir tuomet nutarti, kokiu būdu ji bus palaikoma namuose.
4. Įgūdžių stoka
Anot psichoterapeutės, dažnai vaikai į buitį neįsitraukia todėl, kad neturi įpročio ir įgūdžių. Jei tvarkymosi įpročiai formuojami nuo vaikystės, vaikai buitinius darbus atliks neprašomi. „Jeigu vaikai įpranta būti atsakingi už kokį nors buities darbą namuose – tai nebūna sunku. Su noru ar be noro – jie tiesiog tai atlieka”, – teigia A. Dilienė.
Tėvų lūkesčiai ir vaikų galimybės
Dažnai nutinka taip, kad, prašydami vaiko susitvarkyti arba atlikti kitus buities darbus, tėvai neadekvačiai vertina vaiko galimybes. Anot Aurimos Dilienės, tėvai negali reikalauti to paties iš ikimokyklinio amžiaus vaiko ir paauglio. „Svarbu nepamiršti vaiko augimo, vystymosi etapų, kurių metu tam tikros savireguliacijos savybės įgyjamos palaipsniui, padedant aplinkai, pastiprinant, palaikant tų savybių formavimąsi. Juk nesitikime iš keturmečio tokių pačių įgūdžių kaip iš devintoko? Nuosekliai ugdant, supratimas apie tvarką ir tvarkingos aplinkos poreikis įgyjamas iki pilnametystės. Būtų naivu tikėtis iš vaikų to paties kaip iš savęs, suaugusių – tai mes neretai pamirštame.”
Patarimai, kaip įtraukti vaikus į namų buitį
Psichoterapeutė pritaria, kad posakyje „pažiūrėk į žmogaus kambarį ir sužinosi, kas jo galvoje” yra tiesos. „Mūsų aplinka mūsų gyvenimui daro didelę įtaką. Ir iš kitos pusės: mūsų mintys ir įsitikinimai visuomet pasireiškia ir atsispindi ten, kur mes kuriame savo erdvę, kur gyvename. Jeigu mūsų kambaryje, ant darbo stalo ar namuose didelė netvarka – labai didelė tikimybė, kad mūsų mintys, planai ir netgi emocijos taip pat bus chaotiški.”
Ką daryti, kad tiek mintys, tiek kambariai būtų tvarkingi?
- Įtraukite vaikus į bendrą buitį, nuoširdžiai pripažindami jų dalyvavimo svarbą, aptardami sąlygas ir įsipareigojimus vieni kitiems. Juk gyvenimas kartu nėra gyvenimas vieni kitų sąskaita.
- Laikykite daiktus jiems skirtose vietose. Jau nuo mažens mokome vaikus susidėti žaislus, drabužius, vėliau mokyklines priemones ir visa kita į tam skirtas vietas.
- Pradžioje tai darykite kartu su vaiku, po truputį perleisdami jam pasitikėjimą, kad vaikas sugebės tai padaryti pats, be mūsų pagalbos.
- Kalbėkite ramiu tonu, neįsakinėkite. Galite siūlyti alternatyvas: „Nuo ko nori pradėti: pirmiausiai pasiklosi lovą ar susidėsi žaislus į vietą?”
- Po valgio nusinešti indus, išsiplauti savo kambarį ir t. t. – visus šiuos įgūdžius formuojame rodydami savo pavyzdžiu ir nuolat primindami vaikams. Tam reikia laiko ir mūsų kantrybės.
- Pastebėkite ir pagirkite vaiko pastangas įsitraukti į buitį.
- Nenusivilkite, kai vaikai neišmoksta tvarkos per savaitę ar net metus – atkakliai toliau mokykite, kartokite, priminkite.
- Tvarkymosi įgūdžius pradėkite formuoti nuo tada, kai vaikas jau gali suprasti, kur pasidėti savo žaisliuką ar drabužėlį. Maždaug nuo pusantrų-dvejų metukų.
Paaugliai ir tvarka – vilties yra
Dauguma paauglius auginančių tėvų skundžiasi didele netvarka jų kambariuose ir net atsainiu požiūriu į asmeninę higieną. Psichoterapeutė Aurima Dilienė sako, jog daugeliu atvejų tai yra tik pereinamasis etapas. „Jeigu nuo mažens vaikui buvo formuojami tvarkymosi įgūdžiai, paauglystėje jis vis tiek gali gyventi visiškoje netvarkoje – mes tam neturėsime didelės įtakos ir teks susitaikyti, palaukti, kol tas periodas praeis savaime ir paauglys prisimins turintis tvarkingumo įgūdžius. Jie, patikėkite, niekur nedingsta ir jais bus pasinaudota. Bet jeigu paauglio šeimoje visą laiką tvarką palaikė kiti žmonės, atėjus paauglystei gali tekti padėti, priminti, nustatyti ribas, kurių nevalia peržengti (ypač švaros, higienos atžvilgiu), ir čia jau gali kilti konfliktai. Deja, šitoje vietoje mes, tėvai, turime būti tvirti ir atstovėti tas ribas, nors lengva tikrai nebus.”
Naujausia psichoterapeutės Aurimos Dilienės knyga „Gyvenimas su vaikais” jau prekyboje. Ją įsigyti galite paspaudę čia arba čia.
