Kad vaikams svarbu laikytis taisyklių – girdėta dar mūsų pačių vaikystėje. Tačiau kartoms, įstatymams ir požiūriams keičiantis, tėvams liberalėjant ir vis labiau „atleidžiant vadeles“, žodžiai taisyklės ir ribos virsta egzotika. Kodėl tėvai pamažu nustoja kurti aiškias ribas vaikams? Ką tai sako apie tėvus ir jų auginamus vaikus?
Taisyklės ir ribos – emociniam vaiko saugumui
Psichologė Vaida Mačiulienė įsitikinusi, kad taisyklės šeimoje reikalingos tiek pat, kiek reikalinga meilė, švelnumas ir supratimas. „Vaikams svarbu nubrėžti aiškias ir pastovias ribas tiek šeimoje, tiek mokykloje, nes tai suteikia tam tikrą saugumą. Žvelgiant paviršutiniškai, gali pasirodyti, kad vaikams augti šeimoje, kurioje nėra taisyklių, draudimų, kur viskas leidžiama, nekontroliuojama, turėtų būti smagu. Tačiau iš tiesų toks neapibrėžtumas kuria emocinį nesaugumą, lemiantį emocines ar elgesio problemas. Vaikams reikia tvirtų tėvų, kurie geba pasakyti „ne“, „stop“. Jei namuose ribos nebrėžiamos, vyrauja chaosas, vaikai pasąmoningai ieško jų už šeimos ribų“, – sako psichologė ir priduria, kad tokiu atveju ribas vaikams ateityje neretai nubrėžia teisėtvarkos institucijos.
Kurdami savo vaikams taisykles, tėvai ugdo jų savikontrolę. Įpratęs vadovautis aiškiomis, adekvačiomis taisyklėmis, vaikas auga emociškai stabilus ir atsparus, ramus, gebantis prisitaikyti įvairiose situacijose. Aiškiai nubrėžtos ribos mažina įtampą ir stresą – po kojomis vaikas jaučia tvirtą pagrindą, leidžiantį jaustis saugiai ir užtikrintai.
„Vaikams reikia tvirtų tėvų, kurie geba pasakyti „ne“, „stop“. Jei namuose ribos nebrėžiamos, vyrauja chaosas, vaikai pasąmoningai ieško jų už šeimos ribų“, – sako psichologė ir priduria, kad tokiu atveju ribas vaikams ateityje neretai nubrėžia teisėtvarkos institucijos.
Baimės, neleidžiančios tarti vaikui „ne“
Nors taisyklių nauda daugumai akivaizdi, tačiau yra tėvų, griežtai atsisakančių brėžti ribas savo vaikams. Viena iš priežasčių – pačių tėvų patirtis vaikystėje. Žmonės, augę su itin valdingais, baimę ir įtampą keliančiais tėvais, patyrę autoritarinį auklėjimą, kai šeimoje vyravo itin griežtos taisyklės, nepagrįstai dideli reikalavimai ir neadekvačios bausmės, pasižada būti visai kitokiais tėvais savo vaikams. Tokiu atveju dažnai perlenkiama lazda: tėvai tampa pernelyg liberalūs, nevalingi, neautoritetingi, o ateityje jie dažnai netenka vaikų pasitikėjimo ir pagarbos.
„Kita priežastis, trukdanti kurti tvirtas taisykles vaikams, yra žema tėvų savivertė. Menkai save vertinantys tėvai nesugeba vadovauti, bijo reikalauti, drausminti savo vaikus, tarsi bijodami prarasti jų meilę. Tokie tėvai dažnai pataikauja savo vaikams, daug ką padaro už juos, kad tik labiau įtiktų ir pelnytų daugiau meilės“, – sako Vaida Mačiulienė.
Tėvams dažnai atrodo, kad žodis „ne“ pernelyg riboja vaiko asmenybę, netgi žeidžia. Neretai tėvai vaiko nedrausminimo priežastimi įvardija didelę meilę ir pagarbą savo atžalai. Tačiau psichologai sutaria, jog tokia iškreipta tėvų meilės išraiška kyla iš klaidingo požiūrio į šeimos vertybių sistemos kūrimą. Aiškiai, laiku ir vietoje nubrėžtos ribos vaikui prilygsta tvirtam ir globėjiškam apkabinimui – draudžiu / liepiu, nes aš tave myliu, saugau ir rūpinuosi tavimi.
Aiškiai, laiku ir vietoje nubrėžtos ribos vaikui prilygsta tvirtam ir globėjiškam apkabinimui – draudžiu / liepiu, nes aš tave myliu, saugau ir rūpinuosi tavimi.
Atsakingi tėvai augina atsakingus vaikus
Savo istorija dalinasi vilnietė Julita. „Apsilankiau prekybos centre. Praeidama pro žaislų skyrių, pastebėjau, kaip trys maždaug 6–8-erių metų amžiaus vaikai įnirtingai krausto dėžes, mėto, kuičiasi, drasko pakuotes. Apstulbau, kad tokie dideli vaikai elgiasi kaip kūdikiai. Sudrausminau, pasakiau, kad nei parduotuvėje, nei kur kitur šitaip elgtis nedera. Iš už lentynos kyštelėjo garbanota galva – vaikų mama. „Savus auklėkit!“ – įsiutusi apšaukė mane moteris. Pasakiau, kad išauklėjau, regis, neblogai – taip neatsakingai mano vaikai nesielgia nei namuose, nei kitur, ir paprašiau visiems draugiškai sutvarkyti, ką pridirbo, nes kelias nepraeinamas. Tačiau nei moteris, nei vaikai nebuvo nusiteikę sudėti daiktų atgal į vietą. Ką ji man išrėkė, toldama su savo atžalomis nuo apversto žaislų skyriaus, nesvarbu. Tai teatskleidė neišauklėto, pikto ir absoliučiai neautoritetingo žmogaus savybes. Pagalvojau, kaip liūdna, kokį pavyzdį mato vaikai. Ne veltui jie elgiasi taip, kaip elgiasi.“
„Vaikai yra vaikai, juos galima suprasti, bet tėvus, kurie nedrausmina tokioje situacijoje, suprasti sunku. Ir vaikai tikrai nereaguos į paprastų suaugusiųjų praeivių pastabas, jei tėvai sakys, kad čia nieko blogo. Šiuo atveju akivaizdu, kad pačių tėvų supratimas apie taisykles yra iškreiptas, arba jiems sunku kelti reikalavimus savo vaikams“, – situaciją komentuoja psichologė.
Anot Vaidos Mačiulienės, vaikai – tėvų elgesio veidrodis, todėl natūralu, kad atsakingus ir ribas jaučiančius vaikus užauginti gali tik tokie patys tėvai: atsakingi, paisantys taisyklių, pagarbūs ir tvirti. „Apskritai kalbant, taisyklės ir ribos reikalingos kiekvienoje socialinėje grupėje. Tik tuomet žmonės jaučiasi saugiai, visiems aišku, kas galima, kas ne. Įsivaizduokime, jei kokioje nors darbo vietoje nebūtų aiškių taisyklių arba jos būtų nenuoseklios, nepastovios, miglotos… Pavyzdžiui, darbuotojams nebūtų iki galo aišku, kada jie gali turėti kavos pertrauką ir ar išvis gali. Kiekvieną kartą geriant kavą darbuotojams tikriausiai kiltų nerimas, įtampa, nesaugumo jausmas. Taigi, tiek vaikams, tiek suaugusiems reikalingos aiškios taisyklės ir ribos.“
Vaikai – tėvų elgesio veidrodis, todėl natūralu, kad atsakingus ir ribas jaučiančius vaikus užauginti gali tik tokie patys tėvai: atsakingi, paisantys taisyklių, pagarbūs ir tvirti.
Kaip kurti taisykles ir ribas?
- Kuriant taisykles šeimoje ar už jos ribų, labai svarbu būti nuosekliems. Taisyklės šeimoje, darželyje ar mokykloje galioja ne tik šiandien, bet kasdien – nuo pirmadienio iki sekmadienio. Jei taisyklių laikomasi nuosekliai, jos virsta nekvestionuojamu įpročiu. Be to, labai svarbu, kad šeimoje taisyklės būtų interpretuojamos vienodai. Jei mama ir tėtis nesutaria dėl šeimos taisyklių arba vienas jų taisyklių nepaiso, tvarka šeimoje, ko gero, neįsivyraus.
- Taisyklės kuriamos atsižvelgiant į vaikų amžių ir charakterį. Verta apgalvoti, kokios taisyklės ir ribos yra adekvačios dvimečiui, pradinukui ar paaugliui. Vaikui augant, taisyklės kinta, o ribos platėja. Pirmiausiai reikia nuspręsti, kas šeimoje yra visiškai netoleruojama ir į ką galima žvelgti „pro pirštus“. Galbūt ideali tvarka namuose nėra pats svarbiausias rūpestis, o nuolatiniai priminimai „susitvarkyk kambarį“ veda iš proto ir vaikus, ir pačius tėvus? Vertėtų susidėlioti šeimos vertybinius prioritetus ir taisykles kurti jais vadovaujantis.
- Vaikai turi aiškiai suprasti, ko iš jų tikimasi. Svarbu rasti vaiko amžiui tinkamą būdą pristatyti, kokios taisyklės ir ribos galioja visiems šeimos nariams. Maža to, taisyklių formuluotės turėtų būti pozityvios: ne „neįžeidinėk“, bet „elkis mandagiai“, ne „nemušk brolio / sesers“, bet „mylėk sesę / brolį“, ne „nešokinėk ant sofos“, bet „šokinėk ant žemės arba seno čiužinio“. Pozityvios taisyklės yra daug paveikesnės nei natūralų pasipriešinimą kuriančios negatyvios taisyklės.
- Tėvai privalo būti pavyzdys savo vaikams. Jei tėvai pagarbūs, turi puikius savikontrolės įgūdžius, geba laikytis normų ir taisyklių, vaikai elgsis taip pat.
- Tai, kad ribų vaikams nebrėžiantys tėvai savo vaikus myli labiau už taisykles kuriančius tėvus, tėra mitas. Adekvačių, saugumą ir ramybę užtikrinančių taisyklių kūrimas kalba apie dideles tėvų pastangas, tvirtumą, pasiaukojimą ir meilę savo vaikams. Juk auklėti – daug sunkiau, nei auginti nekontroliuojamus vaikus.
Jei taisyklių laikomasi nuosekliai, jos virsta nekvestionuojamu įpročiu. Be to, labai svarbu, kad šeimoje taisyklės būtų interpretuojamos vienodai.
