Vaikų auklėjimas: klaida po klaidos

Dalintis

Jeigu vaikų auklėjimas – tai plati neištirta pieva, o auklėjimo klaidos – pakrūmėse slypinčios minos, tai aš esu nevykėlė, neadekvačiai klaidžiojanti po tą pievą keista trajektorija ir minanti ant kiekvieno besimėtančio sprogmens. Kartais net dusyk. Neklauskit, kaip aš vis dar judu tolyn. Kartais kaip sutrūnijęs dviratis, vis krentančia grandine, atsilaisvinusiu vairu ir tabaluojančiais pedalais. Kartais kaip neįveikiamas ir dar ryžtingesnis terminatorius, išnyrantis iš už dūmų uždangos. O kartais aš išvis nejudu, tik guliu kaip pašauta. 

Kaskart būdama knygyne ar bibliotekoje akimis vis perbėgu psichologijos skyrių. Labiausiai mane, kaip ir daugelį atžalas auginančių tėvų, domina vaikų auklėjimo, ugdymo, edukacijos tematika, vaikų, tėvų ir vaikų santykių psichologija. Knygų šia tematika – kalnai, tik spėk rinktis. Norėdama geriau suprasti savo vaikų raidos, elgsenos, mąstymo ypatumus, gerinti šeimos santykius ir užkirsti kelią gresiančioms problemoms, perskaičiau jų ne vieną. Vienos knygos įsiminė labiau, kitos mažiau. Tačiau svarbiausia yra tai, jog aš tikrai nuoširdžiai mėginu šeimoje įgyvendinti patikusias auklėjimo metodikas ir idėjas. Kaip man sekasi?

Jeigu auklėjimas – tai plati neištirta pieva, o auklėjimo klaidos – pakrūmėse slypinčios minos, tai aš esu nevykėlė, neadekvačiai klaidžiojanti po tą pievą keista trajektorija ir minanti ant kiekvieno besimėtančio sprogmens.

Vadovautis literatūroje aprašomais vaikų auklėjimo metodais – nepaprastai sunku. Ypač suvokiant, jog turi auklėti / keisti ne vaiką, o save patį. Kartais pagalvoju, kad aš tiesiog nebegaliu pasikeisti. Mėginu dar kartą, bet ir vėl susimaunu. Tuomet aplanko visiškai neviltingas jausmas, jog aš smingu klampioje klaidų pelkėje ir viskas jau pasmerkta, viskas sugadinta, vaikai – prarasti, situacija – nebepataisoma. 

Noriu pasidalinti keliomis istorijomis ir aibe klaidų, kurių pridariau bandydama pritaikyti populiarius literatūroje aprašomus vaikų auklėjimo ir ugdymo metodus. Sako, pasipasakojus palengvėja. O gal kažkas skaitydamas atpažins ir save.

Emocinė iškrova

Mažasis dvejų su trupučiu namiškis išgyveno itin sunkų adaptacinį laikotarpį darželyje. Kasdien grįžęs namo jis be jokios priežasties rėkė gerą valandą. Garsai kėlė siaubą ir priminė filmuose kadaise regėtus egzorcizmo seansus. Aš, pasiskaičiusi knygelių, teoriškai suvokiau, kad jam sunku, kad tokiu būdu jis tarsi „išsivalo” nuo patirtų emocijų ir streso. Tereikėjo jį palaikyti, išklausyti, apkabinti, pasakyti, jog suprantu, kad jam liūdna ir pikta. Juk viskas skamba taip paprastai ir visiems suprantamai. Žinoma, kartais man visai puikiai sekėsi tvarkytis su sūnaus isterijomis ir tramdyti savo kunkuliuojantį emocijų virdulį. Bet tikrai ne visada. Sunkiausiu vaiko adaptaciniu periodu praskydusiais nervais aš vaiką:

  1. gąsdinau „kėdute”, 
  2. gėdinau, 
  3. lyginau jį su kitais vaikais, 
  4. grasinau arba 
  5. niekingai ignoravau. 

Žodžiu, išmėginau visas baisiausias pačios kadaise patirtas praktines patirtis, kurios neatnešė nieko naudingo, tik skaudino ir žeidė mažylį. Ar nesigailėjau? Taip. Bet vos atsiprašiusi mažojo ir prisiekusi sau daugiau niekada taip nesielgti, vėl ėmiausi visokiausių neveiksmingų niekalų isterijoms raminti.

„Sumuštinio” taisyklė

Norėdama išugdyti vyresniosios dukters (tuomet jai buvo penkeri) taktiškumą ir gerą širdį, mokiau, kaip svarbu kritiką pasakyti be įžeidinėjimų ir kultūringai. Norėdama ką nors kritikuoti, dukra turėjo daryti taip vadinamus „sumuštinius”, kai pirmiausiai pasakomos teigiamos įžvalgos, tuomet į „sumuštinio” vidurį „dedama” neigiama kritika, o viskas užbaigiama vėl gražiais pastebėjimais. 

Ne kartą ji mane stebino puikiai įgyvendinusi „sumuštinio” principą. Kartą minėjo, jog aš puikiai padirbėjau virtuvėje, nors pietūs nebuvo labai skanūs, tačiau ji negalinti atsistebėti mano pastangomis ir dideliu rūpesčiu. Per radiją išgirdusi naują dainą sakė, jog dainos melodija skamba gražiai, nors ją gadina pjaunamos avies balsas, tačiau jaučiasi, jog dainininkės laukia graži ateitis. Rodos, man pavyko! Vaikas geba išreikšti savo nuomonę ir visa tai daro neįtikėtinai kultūringai. Pasididžiavimas!

Bet kurgi aš visko nesugadinsiu. Kartą per televiziją išvydusi garsenybę Ditą von Teese, per visą kambarį vyrui imu šaukti, kokia ji man baisi, stebiuosi, kokia ji superžvaigždė, ką ji pasauliui gero padarė, kiek gyvybių išgelbėjo, ir išvis – kokia ji gražuolė, jei primena koldūnų maišą. Staiga pajuntu degančią ausį. Lėtai atsisukusi išvystu dvi išplėstas dukters akutes, nebyliai šaukiančias: „O kaip „sumuštinis”?”.

Neįvykusi fantazija

Su trijų metų sūnumi svečiavomės pas draugus. Draugai – malonūs, vaišingi žmonės – tuoj virtuvėje padengė stalą ir nuklojo jį vaišėmis. Mažasis suvalgė ledus, tuomet porą šokolado skiltelių ir, pasireiškus cukraus šalutiniam poveikiui, ėmė šokti ir siausti kitame kambaryje. Tuo metu svetingųjų šeimininkų paprašiau paslėpti visus saldumynus. 

Į virtuvę sugrįžęs sūnus pareiškė, jog nori dar šokolado. Ramiai atsakiau, kad saldumynų valgyti daugiau nebegalima, nes didelis jų kiekis kenkia organizmui. Jis vis tiek primygtinai prašė dar vieno šokolado gabalėlio, o aš vis atsikalbinėjau, motyvuodama tuo, kad šokolado ant stalo nebėra. Tuomet prisiminiau puikų knygose aprašomą metodą, kaip nepravirkdyti ir nenuvilti vaiko nepildant jo įgeidžių. 

Pasakiau, kad suprantu, jog jis labai norėtų šokolado, nes tai tikrai skanus desertas, tačiau šiandien valgyti jo nebegalima. Pasiūliau jam pafantazuoti, kokį šokoladą valgysime kitą kartą. Gal kokį milžiniško dydžio pienišką šokoladą su riešutais… Sūnui ši idėja labai patiko ir jis įsitraukė į fantazijų žaidimą: siūlė kitą kartą valgyti šimtą šokoladų, baltąjį šokoladą ir namo dydžio šokoladinį tortą. Kalbėjo įsismarkavęs, net uždusęs. Aš jau tyliai švenčiau pergalę: man pavyko nukreipti dėmesį ir palaikyti puikią jo nuotaiką. Esu tikra šaunuolė! Tik staiga mažasis nutilo, surimtėjo ir tarsi sugrįžęs iš sapno irzliai tarė: „O dabar noriu to vieno šokolado gabaliuko!”.

Skambantis kiemas

Kai dukra buvo maža, gal dvejų metukų, išsiruošėme pasivaikščioti. Buvo žiema, oras gražus, aplink viskas balta ir žavinga. Puiki buvo ir mūsų nuotaika. Nuėjome iki tolimesnio kiemo, kuriame mėgdavo būriuotis gausybė išalkusių balandžių. Smagiai lesinome paukščius, juokavome. Pasakojau dukrai apie paukščius, apie žiemą – šauniai leidome laiką. Iki tol, kol baigėsi batonas. Pasibaigus lesalui, balandžiai ėmė skirstytis. Dukrai tai nepatiko ir ji pradėjo verkšlenti. Aš ją raminau sakydama, kad balandžiai jau sotūs, kitą dieną vėl ateisime jų pamaitinti. Bet mažoji vis labiau ir garsiau sriūbavo. Netrukus kiemas aidėjo! Iš visų pusių supama aikštelė skambėjo kaip tuščia bažnyčia. Pastebėjau, kad prie langų ėmė burtis žmonės – kaip tie balandžiai. Ėmiau rausti, nervingai trypčioti, galva degė nuo įvykio baigties scenarijų gausos. Bandžiau prisiminti bent vieną gerą knygose skaitytą patarimą, kaip elgtis, vaiką ištikus netikėtai isterijai, bet nepavyko prisiminti absoliučiai nieko. Viskas, ką sugebėjau padaryti toje stresinėje situacijoje, tai prisilenkti jai prie ausies ir per sukąstus dantis pagrasinti, kad tuoj pat užsičiauptų, nes kitaip įkišiu jos galvą į sniegą. Nepadėjo. Parvilkau spiegiančią namo, pati užsidariau kitame kambaryje. Netrukus, apmąsčiusi savo neadekvačius sprendimus įtemptoje situacijoje, nuėjau pas dukrą, apsikabinau ir jos atsiprašiau.  

Netikę batai

Tądien septynmetė dukra užsiėmė kvepalų gamyba. Vonioje į mažus buteliukus buvo pilstomi skysčiai, kvapai, dušo želės, losjonai, trupinami augalai, šlakstomi eteriniai aliejai. Gerą pusdienį leidau jai eksperimentuoti, kurti, žaisti. Koks kūrybiškas vaikas, galvojau. Ir kokia gera, skatinanti ir palaikanti mama esu.

Antroje dienos pusėje įžengiau į vonią ir nustėrau: viskas buvo nutaškyta, apdrabstyta, išpurvinta, sulaistyta. Visas vonios kraštas apstatytas varvančiais „kvepalų” buteliais. Giliai įkvėpiau, stengiausi suvaldyti kylantį erzulį ir mintyse kartojau daug kartų skaitytą ir girdėtą frazę: įsijausk į vaiką, „atsistok į jo batus”: čia gi vyksta kūrybinis procesas, leisk jai laisvai reikštis. O mažoji chemikė vis taškė ir lašino viską ant grindų, spintelių, kriauklės. Netvarkingai sustatyti buteliai krito ir laistė sienų plyteles. Netrukus į vonios kambarį įlindęs mažasis susižavėjo sesers veikla ir ėmė mozoti nutekėjusius skysčius, dažus ir dar velniai žino ką ant grindų. Tada pratrūkau. Tvojau per butelius, kad šie visi sukristų į vonią ir išbėgtų, išvadinau dukters eksperimentus nesąmonėmis, šveičiau skudurą jai po kojomis ir liepiau sutvarkyti viską per dvi minutes.

Ji tiesiog įtūžo. Garsiai kulniuodama nudrožė į savo kambarį ir apsipylusi ašaromis trinktelėjo durimis. Dar labiau sunervinta tokios paraiškos ir durų trankymo, įsiutusi nulėkiau iš paskos. Kas vyko kambaryje, jau tiksliai nepamenu, bet tai tikrai nepriminė „batų matavimosi”, gilinimosi į situaciją, sutarimo paieškos. Nebuvo jokio supratimo, tik beprasmis šaukimas ir tušti kaltinimai.

_________________________________________________________________________________________________

Žinau, istorijos skamba šiurpiai, tačiau iš tiesų šiurpus yra faktas, kad tai tik maža dalis tokių istorijų iš mūsų gyvenimo. Tokiomis apgailėtinomis situacijomis tikrai nesididžiuoju, tačiau turiu pripažinti, kad žvelgiant į šias istorijas iš laiko perspektyvos norisi juoktis. Žinoma, todėl, kad jos praeityje. Juk visąlaik sau kartoju, kad jau šiandien bus kitaip, šiandien aš suprantu geriau, žinau daugiau, jaučiu jautriau. Bet kažkodėl ir vėl pataikau ant pievoje pasislėpusio sprogmens. 

Mąstau, kad galbūt tai visai logiška. Knygose aprašomos tobulai sėkmingai susiklosčiusios situacijos, tačiau mes nesame tobuli knygų veikėjai. Mes esame jautrūs ir jausmingi tėvai – klystantys, dėl klaidų išgyvenantys, gebantys atsiprašyti ir vėl restartuotis naujiems bandymams. 

Nenuleiskime rankų – mums pavyks (daugiau ar mažiau)! 

Nepraleskite nieko.
Prenumeruokite naujienlaiškį