Trečiasis nėštumas

Dalintis

Aš vėl laukiuosi. Trečią kartą mano gimdoje įsitaisė naujakurys. Jaukiuose apartamentuose su vaizdu tiesiai į šlapimo pūslę jis kasdien auga ir stiprėja. Apie šį nėštumą neseniai visiems artimiesiems pranešiau itin jausmingai ir džiugiai. Kad ir kaip dažnai moterys kartotų: „Ai, su kiekvienu nėštumu į viską žvelgi vis paprasčiau”, vis dėlto realybė yra kiek kitokia. Nėštumas – pirmas jis ar penktas – yra jaudinantis, emociškai ištaškantis laikotarpis, kurį išgyveni vis iš naujo. Tik gal kiek kitaip.

Nėštumas – pirmas jis ar penktas – yra jaudinantis, emociškai „ištaškantis“ laikotarpis, kurį išgyveni vis iš naujo. Tik gal kiek kitaip.

Šiandien prasideda dvidešimtoji nėštumo savaitė. Pusė kelio jau beveik nueita. Nors patirties ir žinių laukiantis – savaime aišku – įgijau, tačiau nepasakyčiau, kad per tuos patirtus aštuoniasdešimt + dvidešimt laukimo mėnesių būčiau sukaupusi pakankamai brandžios ramybės ir susitvardymo. 

Pirmasis požymis, liudijantis tą patį jaudulį ir isteriją kaip pirmąjį nėštumą, pasirodė dar planuojant kūdikį. Nėštumo testas. Vos užlašinusi kelis lašus šlapimo, įsikibau į vonios spintelę ir permušinėjančia širdimi nervingai žvalgiausi po vonios kambarį. Stengiausi kaip įmanoma ilgiau nežiūrėti į nėštumo kasetę – nenorėjau nusivilti pamačiusi tik vieną juostelę. Vis tiek akies krašteliu užkliuvau už paslaptį saugančios kasetės ir, išvydusi ryškėjančią antrąją juostelę, vos nesprogau iš laimės. Na bet savo reakcijos niekaip negalėčiau laikyti neadekvačia – jaučiausi tikrai fantastiškai, tokia pati laiminga ir emocinga, kaip ir sužinojusi apie pirmąjį nėštumą.

Be jokios abejonės pamokų jau buvau išmokusi. Pas gydytoją užsirašiau tik už pusantro mėnesio – kad gydytojai netektų manęs siųsti „dar šiek tiek praauginti”, kad apsilankius ginekologės kabinete jau tikrai matytųsi plakanti būsimo kūdikio širdelė. Tačiau laukimas (kaip ir visus kartus iki šiol) prailgo. Nežinau, ko paveikta – aplinkinių patirčių ar lakios fantazijos – kasdien vijau šalin mintis apie nesivystantį nėštumą. Vis jutau dilgčiojimą nugaroje – galimą persileidimo požymį. Bėgant savaitėms krūtys nedidėjo, nejautrėjo uoslė ir skonis, kaip buvo pirmųjų nėštumų metu. Galutinai nusiraminau jau tik sėdėdama gydytojos kabinete ir ekrane stebėdama tuksinčią širdelę.

Vėliau nerimo pasitaikė ir daugiau:

– Šitaip pykinti negali, tai nėra normalu. Ar mane ir anksčiau pykino? O kaip man buvo kitų nėštumų metu – gal kas atsimenate? – blaškausi ir pasiklystu prisiminimuose.

– Draugės judesius pajuto jau dvyliktą savaitę, kodėl aš vis dar nieko nejaučiu šešioliktąją?? – kankinama nekantrumo užsipuolu niekuo dėtą vyrą.

– Jau aštuoniolikta savaitė, kodėl judesiai tooookie silpni ir reti?! – išgyvenu nerimo dramą, vos pajutusi pirmuosius vaisiaus judesius.

– O kodėl leliukas taip žemai? Juk jis nusileidžia tik prieš gimdymą? Gal man tuoj prasidės? Taigi tik dvidešimta savaitė! O, jau maudžia nugarą… – nuo akies krašto šluostau isterijos išspaustą ašarą.

Šis laukimas – tai dar vienas emocijų ugnikalnis: miegantis ar kunkuliuojantis, spragsintis ar su trenksmu išsiveržiantis į aplinką. Kaip įmanydama stengiuosi įgytą patirtį ir žinias taikyti ir išlikti rami. Turiu supratimą apie tai, kas iš tiesų svarbu laukiantis, ką daryti vienu ar kitu atveju, kaip sau pagelbėti, gebu lengviau save kontroliuoti, tačiau turiu pripažinti, kad visi nėštumai labai skirtingi ir keliantys begalę klausimų. Maža to, viskas užsimiršta: patyrimai, emocijos, pojūčiai. Vos pastojusi, dėl visko imi jaudintis iš naujo. Drįstančioms replikuoti: „Tai ką čia, juk jau trečias…”, norėčiau pasakyti vieną: pirmas, trečias ar aštuntas tai nėštumas – nuo pradžios iki pabaigos jis naujas ir nepatirtas. 

Turiu pripažinti, kad visi nėštumai labai skirtingi ir keliantys begalę klausimų. Maža to, viskas užsimiršta: patyrimai, emocijos, pojūčiai. Vos pastojusi, dėl visko imi jaudintis iš naujo.

Daug ramybės ir sėkmės visoms besilaukiančioms bet kurį kartą!

Kad jaustumėtės šiek tiek ramiau:

  • Daugelis dalykų užsimiršta, todėl mes vis iš naujo linkstame panikuoti, nerimauti. Ir tai absoliučiai normalu.
  • Nelyginkite savo nėštumų – jie labai saviti ir skirtingi.
  • Visus nerimą keliančius klausimus užsirašykite ir pateikite juos savo ginekologei kito susitikimo metu.
  • Nesigąsdinkite skaitydamos įvairiuose forumuose skleidžiamos informacijos, neturinčios nieko bendra su mokslu ir profesionaliu požiūriu.
  • Į gydytoją anksčiau numatyto laiko reikėtų kreiptis tik esant stipriam / nuolatiniam pilvo skausmui, pasirodžius kraujui, esant nesibaigiančiam pykinimui ir silpnumui, atsiradus skausmui krūtinėje kvėpuojant.
  • Dėl papildomų vitaminų vartojimo pasitarkite su nėštumą prižiūrinčia gydytoja.
  • Vaisiaus judesius nėščiosios pajunta skirtingu laiku: nuo 13 (jei tai ne pirmasis nėštumas) iki 20 savaitės. Pradžioje judesiai vos juntami ir primena plazdenimą. Bėgant savaitėms, judesiai dažnėja ir stiprėja. 

Nepraleskite nieko.
Prenumeruokite naujienlaiškį