Neseniai švenčiau savo trisdešimt antrąjį gimtadienį (tai jau trečiasis gimtadienis išėjus motinystės atostogų). Susitikau su draugais, jaukiai pavakarojau su šeima. Viskas tikrai gražiai ėjosi, tačiau vienu metu teko vyresnįjį sūnų (2 m. 7 mėn.) pietų migdyti, jaunėlį (5 mėn.) – krūtimi maitinti, dar porą išmėtytų kaladėlių nuo kilimo nurinkti einant pro šalį… Ir tą akimirką man taip savęs pagailo: net per gimtadienį rutina manęs nepaleidžia. Jausmas toks, kad nors imk ir prisigerk iš nevilties, bet – kaip netikėta – net ir to padaryti negali. Nesakau, kad vos atsiradus galimybei pulsiu į artimiausio prekybos centro vyno skyrių, tačiau turėti bent teorinę galimybę rinktis yra tokia pasiilgta laisvė.
Kaip visgi paprasta būti įdomia, kerinčia asmenybe, kai esi nepriklausomas, spontaniškas. O gal kaip tik labai organizuotas, kai įspūdingų darbų ir patirčių planas priklauso tik nuo tavęs, ir joks skambutis iš darželio, pranešantis apie staiga susirgusią atžalą, nesugadins smulkmeniškai sudėliotos spalvingos gyvenimo mozaikos.
Ar vienu, ar kitu atveju rutina net nekvepia. Tačiau kaip išlikti įdomiu sau ir kitiems, kai, rodos, „niekas nevyksta”? Taip, žinoma, smagu stebėti augančius vaikus, džiaugtis jų pasiekimais, patirti jų pirmuosius kartus, tačiau neslėpkime – kiekviena mama ar tėtis yra išgyvenęs tą „švilpiko dienos“ jausmą, kai jau nepameni, kuri savaitės ar net mėnesio diena, nes visos jos beveik vienodos.
Man tokiomis dienomis (labiau nei savigaila) padeda pabėgimo nuo kasdienybės taisyklės:
1. Kasdien rasti sau bent 10 minučių maloniai veiklai. Užmigdžius (o gal visgi tinkamesnis žodis – palaužus) vaikus, geriau nepulti prie visur besimėtančių žaislų ar neplautų lėkščių stirtos. Daug geriau nusisukti į langą ir pasimėgauti karšta kava ar atsiversti įdomią knygą.
2. Laisvą akimirką stengtis neskrolinti socialiniuose tinkluose. Nežinau kaip jums, bet man lyginimasis su kitais (nuolat besišypsančiais ir apsirengusiais nepriekaištingai baltais kostiumėliais) motyvacijos pasitempti retai kada prideda. Geriau atsiversti knygą arba, tebūnie, internete paskaityti kažką tikrai naudingo.
3. Klausytis radijo. Kad ir kaip keistai ir močiutiškai tai skambėtų, tačiau man radijas – langas į pasaulį. Ir šitas langas ne tik supažindina su karščiausiomis naujienomis (taigi susitikęs su draugais nepasijusi iškritęs iš visų įmanomų kontekstų), bet ir praturtina „pažintimis“ su tikrai įdomiais žmonėmis. Dar itin patogu, kai abi rankos ir akys dažniausiai užimtos, yra tai, kad radijas reikalauja daug mažiau dėmesio nei kitos medijų priemonės – televizorius ar telefonas. Ir, vos nepamiršau – klausant radijo, puikiai lavėja selektyvioji klausa – girdžiu tik tai, ką noriu.
4. Kiek įmanoma dažniau – planuotai ar neplanuotai – išeiti iš namų vienai. Priežastis gali būti sporto klubas, manikiūras, biblioteka, kursai ar pusvalandžio „vizitas“ į parduotuvę būtiniausių prekių krizei įveikti – žurnalo ir ledų. Taip trumpai pravėdinus galvą ir sugrįžus, net pati sunkiausia prieš tai buvusi padėtis nebeatrodo tokia nepakeliama.
5. Bent kartą į mėnesį susitikti su draugais be vaikų. Tai tarsi kelionė laiku atgal, primenanti, koks buvai, kai atsakomybių ir rutinos tavo gyvenime buvo šimtą kartų mažiau.
Kažkada mama, pasakodama, kaip sunku buvo jai beveik vienai auginti mus su seserimi, prasitarė, kad kartais norėdavosi lėkti laukais. Šitaip nuo rutinos lekiu aš. O kaip lekiate Jūs? Pasidalinkite savo taisyklėmis ir ritualais, kurie nuspalvina kasdienybę ir įkvepia pozityvumo judėti pirmyn.
