www.lafamilia.lt

Istorija apie mėnesieną

Sėdi saulė savo soste,
Žvaigždės laksto su pašluoste,
Spinduliai mosuoja šluota –
Karalystėj tuoj bus puota!

Jūra jau stygas mankština
Ir natas bangoms dalina.
Mėnuo aukso apdarais
Lig altoriaus šiandien eis.

Šviesiaplaukė mėnesiena
Puošėsi per visą dieną.
Švytinčiais dangaus skliautais
Balta suknele ateis.

Ir suskambo jau varpai,
Jūrai pritariant linksmai.
Saulei buriant puikią dieną,
Mėnuo vedė mėnesieną.

Po vestuvių bėgo dienos.
Mėnesį užklupo bėdos:
Kur ant debesų nujoja,
Tuoj visi pirštu baksnoja.

Pasislėpę spinduliai
Šnabždas baisiai įžūliai.
Net vaivorykštė taku
Lydi pašaipiu juoku.

Mėnesiui gandų pakako –
Mėnesienai rausti teko:
Žaibas su žvaigžde kalbėjo,
Ar iš meilės ji tekėjo...

Susigėdusi jaunoji
Visą tiesą tuoj išklojo:
„Nusibodo ten žemai
Slampinėt vienui vienai.

Pavydėjau saulei, paukščiui,
Nes turiu silpnybę aukščiui.
Tad nusprendžiau: nekentėsiu!
Už mėnulio ištekėsiu...

Mėnuo šviečia danguje,
Pasiims ten ir mane.“

Mėnuo ant žmonos supyko 
Ir jau kitądien paliko.
„Nemylėsi – neskraidysi,
Dangų kaip ausis matysi!"

Vienišoji mėnesiena
Slenka pažeme kasdieną.
Išsvajotam danguje
Vietos jai jau nebėra.