www.lafamilia.lt

Apie elnio išdidumą

(pagal Ezopo pasakėčią)

Skriejo elnias pro miškus –
Pasipūtęs, išdidus.
Devynšakiai jo ragai
Styro tartum milžinai.

Šuoliais lėkė visą kelią
Ir sustojo prie upelio.
Vos vanduo kelius apsėmė,
Tuoj ragais grožėtis ėmė.

„Nieks neturi tokio turto –
Tik paties dangaus sukurto!
Stirnos, bėgdamos pro šalį,
Jos akių atplėšt negali!“

Vos tik elnias baigė girtis,
Kojos upėj ėmė pintis:
Neišlaikiusios ragų,
Pliūkštelėjo tarp varlių!

Tarsi būtų maža gėdos,
Užkvatojo dvi pelėdos. 
Bet netrukus surimtėjo
Ir raguotį tuoj įspėjo:

„Ten, kur ištrypti keliai,
Lekia nelaukti svečiai!
Kilo didis tau pavojus –
Kelkis, bėk, kiek neša kojos!”

Vos šunis išgirdo lojant
Ir medžiotojus atjojant,
Spruko elnias į laukus,
Nešdamas sunkius ragus.

„Kam man tokią sunkią naštą
Ant galvos uždėjo nešti?
Per ragus aš pražuvau!
Ak, koks išdidus buvau…“