www.lafamilia.lt

Dingusi morka

Barška puodai, durys trankos,
Lekia knygos, kibirai…
Mikliai dirba kiškio rankos –
Apversti visi namai.
	
Nei po suolu, nei spintelėj –
Apeita visa troba…
Nei po sofa, nei vazelėj
Kiškio morkos nebėra!

O ant stogo šarka tupi,
Kiškio morką grauždama.
Jai tiktai skanėstai rūpi
Ir nukniaukt juos – ne bėda.

Nusiminęs kiškis verkia,
Susigūžęs prie trobos.
Tik staiga stipriai užkarkia
Šarka jam prie pat galvos.

Gailią ašarą nušluosčius
Ir nutūpus ant peties,
Šarka ima kiškį guosti
Dėl didžiulės netekties.

Palei mišką kyla vėjas.
Toks stiprus – net gniaužia kvapą.
Tik – bilst bilst – nuo stogo skrieja
Morka, susukta į lapą.

Vėjas tuoj krituolį čiumpa
Nešasi aukštyn tolyn.
Zuikis gaudo, bėga, klumpa,
Tai atgal, tai vėl pirmyn.

Prisivaikęs greito vėjo,
Kiškis bėgt nebeįstengia.
Kam paukščiu pasitikėjo?
Šarkos vagiliaut nevengia!

Auseles žemai nukoręs,
Kiškis tuoj begėdę peikia:
„Svetimų gėrybių nori?
Svetimų skanėstų reikia?”

Šarkai gėda, nėr kur dėtis!
Snapą pridengia sparnu
Ir nukiūtina į klėtį
Pasislėpti kur tamsu.

Tik staiga morka įstringa 
Tarp šakų – o kaip pasiekt?
Kiškiui šarka reikalinga:
„Ruošk sparnus, nebesislėpk”.

Kad išpirktų savo kaltę,
Šarka mosteli sparnais.
Ir įveikus vėjo šaltį,
Morką sugriebia nagais.

Kas tik gyvas – tas ir girdi:
 Kiškis ploja, miškas gaudžia!
Ir už šarkos jautrią širdį
Morkos pusę jai atlaužia.

Šarka tądien daug išmoksta:
Kas ne tavo – to neimk,
Ko širdelė baisiai trokšta,
Su draugais pasidalink.