Kaip kalbėti, kad vaikai klausytų (atsisiųskite atmintinę)

Kaip kalbėti su mažais (2–7 metų amžiaus) vaikais, kad jie klausytų? Tai superklausimas, į kurį atsakymo ieško kiekviena šeima. Aš pati, augindama pradinukę dukrą, ikimokyklinio amžiaus sūnų ir laukdamasi naujo pasaulio gyventojo, jau ilgą laiką kapanojuosi patyrimų / teorijų / praktikų sūkuryje, mėgindama atsakyti į šį klausimą, tačiau kartais atrodo, jog klausimų tik daugėja.

Į šį superklausimą jau keletą dešimtmečių mėgina atsakyti ir vaikų elgesio specialistai, šeimų psichologai bei kiti įvairių sričių ekspertai, tiriantys vaikų bei tėvų santykius. Labai plačiai šį klausimą nagrinėjo vienomis sėkmingiausių vaikų auklėjimo eksperčių tituluojamos Joanna Faber ir Julie King, išleidusios bestseleriu ir daugelio tėvų išsigelbėjimu tapusią knygą „Kaip kalbėti su MAŽAIS VAIKAIS, kad jie klausytų“ (2017). Jos sugebėjo rasti nemažai atsakymų, kodėl vaikai neklauso, kodėl jie mūsų negirdi ir kaipgi su jais kalbėti, kad būtume išgirsti mažųjų namų gyventojų.

Straipsnį apie tai, ką akcentuoja knygos autorės, skiriu į tris glaudžiai tarpusavyje susijusius ir vieną be kito egzistuoti negalinčius skyrius: 

1. Vaikų jausmai ir emocijų valdymas
2.  Bendradarbiavimas
3. Konfliktų sprendimas

Nors kiekvienam norėtųsi pereiti tiesiai prie skyriaus „Bendradarbiavimas“, siūlau kelio netrumpinti – tai, ką savo knygoje rašo pasaulyje puikiai žinomos vaikų auklėjimo specialistės, yra labai svarbu.

Vaikų jausmai ir emocijų valdymas

„Mes negalime elgtis gerai, kai nesijaučiame gerai“ – tokia mintimi skyrių pradeda knygos autorės. Lygiai ta pati taisyklė galioja ir vaikams: jiems sunku elgtis gerai, kai gerai nesijaučia. Mes niekaip nepriversime vaikų bendradarbiauti ir mūsų klausyti, jei neįsigilinsime į jų jausmus, į tai, ką jie išgyvena. Žinoma, priimti neigiamas emocijas mums sunku. Daug lengviau į jas numoti ranka, įsivaizduoti, kad jų nėra, arba mėginti jas taisyti, netgi naikinti. Tačiau kaip mes patys jaustumėmės, jei, pavyzdžiui, beprotiškai sunkią dieną mūsų artimiausias draugas: 

• nepripažintų mūsų jausmų, priekaištautų: „Nustok skųstis. Viskas yra gerai, situacija ne tokia jau bloga, kam taip dramatizuoji?“ (vaikams mes sakome: „Kaip tai nenori į darželį? Taigi ten bus smagu! Marš rengtis!“) ,
• imtų mums pamokslauti: „Tau nereikėjo po darbo važiuoti į tą galeriją. Susidėliok aiškų dienos planą, jei nieko nespėji!“ („Kodėl tu visada užsimanai žaislo, kai jį pasiima kitas vaikas? Dar ką tik tau jo visai nereikėjo! Tu jau didelis (-ė), galėtum ir protingiau nuspręsti!”),
• lygintų jus su kitais: „Tu pažiūrėk, kaip sekasi Vidai. Ji visada geros nuotaikos, nors ir trys vaikai, ir darbas. Va čia tai žmogus“ („Pažiūrėk, kaip tavo draugė tyliai ramiai sėdi ir laukia, o tu..? Duodiesi po visą koridorių!“),
• klausinėtų: „Kas atsitiko? Kaip sutari su vyru / žmona? Ar gerai išsimiegi? Gal ėmei vartoti kokius nors vaistus? Kas nutiko? Ar vartoji pakankamai vitamino D?“ („Kodėl tu ir vėl manęs neklausai? Ar aš tau leidau mesti šiukšlę ant žemės? Kodėl numetei šiukšlę ant žemės?“).

Reakcija į visas aprašytas situacijas būtų vienoda – norėtųsi pasiųsti tokį draugą (o vaikams – mus) toli toli. Savijauta tikrai nepagerėtų. 

Mums – lygiai kaip ir vaikams – daug lengviau nurimti ir jaustis gerai, kai jausmai yra pripažįstami, kai jaučiamės išklausyti ir suprasti: „Mama / tėtis / draugas mane supranta ir palaiko! Jaučiuosi kur kas geriau. Gal nėra čia viskas taip jau blogai“.

Autorės knygoje išskiria 5 įrankius, kuriuos pasitelkę tėvai sugebės suvaldyti vaiko emocijas ir padės jam jaustis geriau.

1. Jausmus įvardinkite žodžiais

Neneikite ir nenustumkite vaiko blogų jausmų, kitaip jie niekur nedings: kaupsis ir stiprės. Priimti vaiko jausmus nėra lengva, tai reikalauja pastangų. Tačiau pasistengti verta. Pavyzdžiui: vaikui susierzinus, jog nepavyksta sustatyti dėlionės, vietoje jo jausmų neigimo („Na juk ši dėlionė tau tikrai ne per sunki, pamėgink dar kartą!“), pabandykite pripažinti jo jausmus ir garsiai įvardinkite vaiko emociją: „Iš tikrųjų, tos mažos detalės kartais taip erzina! Kaip čia jas visas gražiai sudėlioti, kai jos tokios pasiutusios? Tiesiog varo iš proto!“. Labai tikėtina, kad vaikas, pajutęs palaikymą, pats pasijus geriau, galbūt net nusijuoks ir ims ieškoti sprendimo.

2. Jausmus įvardinkite raštu

Jei esate žaislų parduotuvėje ir mažasis reikalauja nupirkti žaislą tuoj pat, o jūs jau mėginote įvardinti jausmus, sakėte, jog suprantate, kaip labai jis nori šito žaislo, aiškinote, kodėl negalite jo nupirkti, tačiau situacija tik kaista… Jūs galite tarti savo vaikui: „Iš tiesų tai nuostabus žaislas. Tau patinka, kaip jis juda, ir jo akys labai gražios. Įtraukime jį į tau patikusių žaislų sąrašą“. Išsitraukite užrašų knygelę ir jam matant užrašykite vaiko norą. Vaikas džiaugsis, turėdamas tėvus, kurie jį išklauso, supranta. Užsirašyti vaiko norą – tai puikus būdas išvengti konflikto, nelepinant savo vaiko ir netenkinant kiekvieno jo įgeidžio.

3. Įvardinkite emociją piešiniu

Įvardinant vaiko emociją, labai svarbu būti nuoširdžiam. Įsigilinkite į tai, ką vaikas jaučia, ir būkite dramatiški, reikšdami savo reakciją. Situacija: vaikas įsiuto, nepavykus pastatyti kaladėlių bokšto. Vietoje to, jog pasakytumėte: „Viskas gerai, pamėginkime dar kartą!“, įvardinkite vaiko jausmus: „Oj, tai tikrai gali išvesti iš proto! Tiek darbo, ir še tau…“, tuomet stverkite popieriaus lapą ir pamėginkite pavaizduoti visa tai dramatišku piešiniu. Pavyzdžiui, galite nupiešti liūdną berniuko veidą (klauskite: „Ar taip jautiesi?“), vaikas gali imti piešti ašaras. Pripieškite didelius ašarų upelius – būkite dramatiški. Netrukus piešinys gali peraugti į tikrą dailės terapiją ir vietoje verkiančio žmogeliuko lape atsiras gėlės, išdygs medis su gražiais lapais, besišypsanti saulė…

4. Fantazuokite

Užuot davę vaikui kažką iš tiesų – fantazuokite. Jei vaikas rauda, kad nenupirkote jam saldainio, nepamokslaukite vaikui apie gendančius dantis, verčiau pripažinkite jo jausmus ir paleiskite į darbą vaizduotę: „Iš tikrųjų tas saldainis atrodė taip gerai! Nujaučiu, kad jis citrinų skonio. Ne? Arbūzinis? Oj, tokius galėčiau valgyti kiekvieną dieną. Netgi per miegus galėčiau valgyti tokius skanius saldainius. Ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei – tik arbūziniai saldainiai!“. Netrukus jūsų vaikai jau apsigyvens saldainių pasaulyje ir ims kurti istorijas apie saldainių namą, saldaininius automobilius ir vietoje gėlių žydinčius saldainius…

5. Priimkite jausmus, tiesiog ramiai būdami greta

Kartais geriausia praktika priimti vaiko jausmus – jo nekamantinėjant, neklausinėjant ir netaisant – tiesiog būnant, klausant ir nestabdant mažųjų minčių tėkmės. Vaikui pradėjus reikšti jausmus, vartokite tokius emocijas reiškiančius žodelius, kaip „hmmm, suprantu…“, „mhm“, „aha, taip…“. Sutrikdę jo jausmų tėkmę, išmušite vaiką iš vėžių, didžioji dalis jo jausmų liks neišsakyti. Tiesiog būkite šalia ir klausykite. Pavyzdžiui, vaikui atėjus pasiskųsti broliu arba seserimi, norėtume tuoj pat rėžti pamokslą apie tai, kad jis vyresnis ir turėtų gebėti spręsti problemas, o ir apskritai skųstis negražu. Tačiau realios naudos tai neatneš. Jei vaiką ramiai išklausysite, tikėtina, jog išsipasakojęs jis pats sugalvos ir problemos sprendimą.

Bendradarbiavimas

Pagaliau galime pereiti nuo jausmų prie veiksmų: juk mums vis tiek reikia priversti vaikus daryti tai, ką jiems liepiame: valytis dantis, lipti į lovą, rengtis į darželį, ramiai pasėdėti ir pan. Lygiai taip pat svarbu priversti vaikus tam tikrų dalykų niekada nedaryti: netempti šuniui uodegos, nevalgyti nukritusio obuolio, nemušti sesers, neiti, nemesti, nepilti, nešokti ir t. t. Ir štai čia suveikia žmogiškoji prigimtis – mes tiesiog negalime daryti to, kas mums liepiama, ir negalime nedaryti to, kas mums draudžiama. Taip pat ir vaikai: jie nepakenčia, kai mes jiems įsakinėjame („Susitvarkyk kambarį!“, „Nelįsk prie sesės!“, „Renkis!“), peikiame („Jei būtum užsukęs kamštelį, gėrimas nebūtų išsipylęs!“), įžeidinėjame („Na ir tinginys! Čia tu viską suvertei, tad dabar tvarkykis!“), pamokslaujame („Ar tu norėtum, kad tau kas nors smėlį į akis piltų? Kam taip pasielgei? Šitaip niekas nedaro!“), grasiname („Skaičiuoju iki trijų, jei neateisi, tau liūdnai pasibaigs!“, „Jei nesuvalgysi visos košės, negausi pyragaičio!“). Maža to, visa tai paprasčiausiai neveikia, tik skaudina, žemina, siutina, liūdina.

Knygos autorės išskiria net 9 įrankius, padedančius tėvams ir vaikams rasti sutarimą, imti bendradarbiauti.

1. Būkite žaismingi

Jeigu jūs niekaip negalite priversti vaiko apsiauti batus, apsirengti, lipti į automobilinę kėdutę ar vonią, prakalbinkite negyvus objektus. Batai gali skųstis, kad jiems šalta, imti verkti. Tuščios marškinių rankovės – reikalauti maisto („Kur tos skanios rankytės?”) ir pan. Galite keisti balsus, vaidinti. Arba nuobodžią užduotį paverskite smagia. Jei vaikui ėjimas iki automobilio yra tikra kančia, pasiūlykite lenktyniauti ir straksėkite kaip kiškiai. Jei vaikas nenori vilktis pižamos, pasiūlykite jam tai padaryti užmerktomis akimis („Kaip manai, pavyks? Žinok, lengva nebus!“). Jei naudosite žaismingumą, jums neprireiks tiek energijos, kaip vaikui priešinantis ir su jumis kovojant. O ir nuotaika bus daug geresnė.

2. Du pasirinkimai

Mažieji visada nori turėti nors kiek įtakos ir valdyti savo gyvenimą patys. Gudriai suteikite jiems tokią galimybę. Siūlykite vaikui alternatyvą: „Kaip nori nueiti iki darželio: milžiniškais šuoliais ar atbulomis?“, „Į vonią lipsi kaip krabas ar kaip antytė?“, „Pižamą vilksiesi įprastai ar užsimerkęs?“. Priėmęs sprendimą vaikas jausis svarbus ir ypatingas. Maža to, jis iš tiesų įgaus naudingos patirties priimant sprendimus. 

3. Leiskite vaikui prisiimti atsakomybę

Jeigu jūs turite vaikui paskirti kokį nors darbą, leiskite jam būti atsakingam už detales. Jei, pavyzdžiui, kas rytą jums tenka ginčytis su vaiku, ar jam reikia užsidėti kepurę, pasigaminkite temperatūros lentelę: ten, kur teigiama temperatūra, pieškite maudymosi kostiumą, skrybėlę, o ties vieta, kur reikalaujate kepurės ant vaiko galvos, pieškite šiltą kepurę. Vaikas kas rytą pats galės tikrinti termometrą ir priimti teisingą sprendimą.

4. Informuokite vaiką

Vaikui daug naudingiau vietoje žodžių „baik daužyti klaviatūrą, sulaužysi!“ išgirsti aiškesnės informacijos: „Klaviatūra yra jautrus daiktas. Jei ją daužo, klaviatūra lengvai skyla ir lūžta. Su ja reikia elgtis labai švelniai“. Vietoje pikto „užsisek diržą!“ suteikite vaikui informacijos, kodėl reikėtų segtis saugos diržą, kas gresia neprisisegus ir t. t.

5. Vienas žodis

Vietoje ilgų kaltinimų ir pamokslavimo tiradų naudokite vieno žodžio įrankį. Jei vaikas paliko daiktą ne vietoje, tarkite: „Graužtukas“. Jūsų vaikas turės susivokti, ką jūs norite pasakyti. Susivokęs, kad paliko nuograužą ant sofos, jis pats priims reikiamą sprendimą ir išneš šiukšlę į atliekų dėžę. Jūs nebūsite pamokslautoja (-s) ir priekaištautoja (-as) , o vaikas nesijaus peikiamas. Vakare galite tarti: „Dantys”. Ką tai reiškia, supras ir trimetis.

6. Apibūdinkite, ką matote

Jei vieno žodžio nepakanka, apibūdinkite matomą situaciją: „Matau ant grindų gulinčią striukę“ (vaikas iškart suvoks, ką reikia su ja daryti), „Matau, kaip stingsta klijai“ (vaikas puls tvarkyti paliktas rankdarbių priemones).

7. Pasakykite, kaip jaučiatės

Vaikams vertinga žinoti, kaip jaučiasi kiti žmonės. Apibūdindami savo jausmus, jūs suteikiate vaikui informacijos ir kuriate jo emocinį žodyną, kurį ateityje jis vartos pats. Kai vaikas eina per arti stataus krašto, mums norisi panikuoti ir šaukti, kad tuoj pat atsitrauktų, nes nukris, susižeis ir gaus galą. Tačiau vertinga pasakyti: „Kai matau ką nors taip arti krašto, man yra nepaprastai baisu. Aš labai bijau, kad vaikas gali nukristi“. Jei vaikai pešasi tarpusavyje, veiksminga tarti: „Man labai liūdna matyti besipešančius brolį ir sesę“. Šiuose sakiniuose svarbiausias tampa „aš“, „man“, o ne „tu“, „tau“. Žodis „tu“ kuria kaltinimą. Jūs galite to išvengti įvardindami savo jausmus, pasakydami, kaip jaučiatės JŪS.

8. Rašykite raštelius

Vietoje pamokslavimo rašykite raštelius. Pavyzdžiui, vaikams, nenorintiems eiti į vonią, įteikite raštišką pakvietimą su ypatingais pasiūlymais: 18:00 val. – vonia su burbuliukais, 18:15 val. vonia + morkytės į vonią, 18:30 val. – vonia su plastikiniais puodeliais žaidimams. Net jei vaikai nemoka skaityti, jiems bus smagu klausytis jūsų pasiūlymų ir kvietime žymėti mieliausią variantą.

9. Imkitės veiksmų, bet neįžeidinėkite

Jei vaikas griežtai atsisako dėvėti šalmą, nors jūs mėginote naudoti žaismingas priemones, leidote rinktis, suteikėte informacijos, tuomet belieka imtis veiksmų: „Tu nenusiteikęs užsidėti šalmą, todėl negaliu leisti tau važinėtis dviračiu. Dviratį padėsime į šalį“. Jei vaikas kelia pavojų žaidimų aikštelėje, mėtydamas į kitus akmenis, reikėtų pasiūlyti jam pakeisti aplinką. Jei vaikas ir toliau svaidosi akmenimis, ignoruodamas jūsų pasiūlymą, galite tarti: „Dabar mes einame namo. Nenoriu, kad akmuo į ką nors pataikytų“. Vaikas nė vienu atveju nėra baramas ar kaltinamas. Suaugęs apibūdina savo jausmus ir veiksmus, nustato ribas ir pasiūlo sprendimą. 

Visi knygos autorių siūlomi įrankiai skatina vaikus bendradarbiauti su tėvais. Maži vaikai, kuriems nėra nurodinėjama, yra atviresni bendradarbiavimui su savo tėvais. Tokie vaikai labiau linkę nusileisti ir atlikti tėvų skiriamus pavedimus, ugdoma vaikų savikontrolė.

Konfliktų sprendimas

Turbūt pritars visi – vaikai geba kaip reikiant vesti iš kantrybės, erzinti ir siutinti. Kiekvieno konflikto metu visiems tėvams kyla impulsyvus noras vaiką nubausti. Juk reikia kažką daryti: mes negalime vaikui leisti statyti savęs ar kitų į pavojingas situacijas, skriausti ir žeisti aplinkinių. Mes ieškome būdų, kaip priversti vaiką patirti kančią, padėsiančią jam suvokti jo nepriimtiną elgesį, tačiau tai, pasak knygos autorių, niekur neveda. „Bausmė nepadeda išspręsti problemos“. Vaikų auklėjimo specialistės teigia, jog baudžiami vaikai labiau linkę blogai elgtis ateityje, mat bausmė nežadina noro ieškoti problemos sprendimo būdo, ji kelia pyktį, pagiežą. Bausmės, kurias skiriame vaikams, formuoja jų požiūrį į konfliktinių situacijų sprendimą. 

Tad kaip spręsti konfliktines situacijas? Kaip įdiegti vaikams tinkamą požiūrį į konfliktų sprendimo būdus?

1. Išreikškite savo jausmus

Vietoje „tuoj pat nustok stumdytis!“ sakykite: „Man nepatinka, kai tu stumdai žmones!“. Žinoma, vien šito greičiausiai nepakaks. Tad štai ir antrasis įrankis.

2. Parodykite, kaip pakeisti padėtį

Leiskite vaikui pačiam ištaisyti klaidą, kurią padarė – taip jis pasijus geras ir įkvėptas gražiai elgtis ateityje. Pasiūlykite vaikui pakeisti situaciją: „Tavo sesutė išsigando, kai ją pastūmei. Ką galėtume padaryti, kad ji jaustųsi gerai?“.

3. Pasiūlykite pasirinkimą

Jei vaikas kelia pavojų žaidimų aikštelėje, stumdydamas kitus nuo čiuožyklos, nukreipkite jo energiją kita linkme, pasiūlykite vaikui alternatyvą: „Matau, kad esi nenusiteikęs laukti eilėje. Gali eiti pasisupti arba paspardyti kamuolį stadione. Tu nuspręsk“. 

4. Imkitės veiksmų, tačiau neįžeidinėkite

Kai vaikas kelia pavojų sau ar kitiems, imkitės veiksmų: „Dabar mes keliaujame namo. Aš bijau, kad sužeisi kitus vaikus“, „Dabar aš tave prisegsiu vežimėlyje. Žinau kad šito nemėgsti. Kai išvažiuosime į saugią vietą, tave paleisiu“. Jūs veiksmų imatės norėdami ne nubausti, o apsaugoti savo vaiką, aplinkinius, turtą ar savo jausmus. 

5. Spręskite problemą

Esant konfliktinei situacijai, nepamirškite ir anksčiau naudotų įrankių. Pirmiausiai pripažinkite vaiko jausmus: „Suprantu, kad tau nepatinka ilgai laukti eilėje. Erzina, kai kelią blokuoja kitas vaikas“. Tuomet apibūdinkite problemą: „Mažam vaikučiui gali būti baisu, kai jį stumia nuo čiuožyklos. Jis gali nukristi, susižeisti“. Prašykite vaiko sugalvoti idėją. Neatmeskite jokių vaiko idėjų, net jei jos būtų absurdiškos („čiuožti susikibus su kitais“, „vietoje čiuožyklos rinktis smėliadėžę“, „apipilti čiuožyklą vandeniu, kad niekas ja nesinaudotų“). Tuomet smagiai pasitardami drauge nuspręskite, kurios idėjos tinka abiems (jums ir vaikui). Galiausiai išmėginkite sprendimus. Kai tik atsiras galimybė įgyvendinti atrinktas idėjas, nedelsdami jas išmėginkite. Vaikas, sugalvojęs idėjų, kaip pakeisti situaciją, nekantraus jas įgyvendinti.

Jeigu neveikia joks įrankis, liko, ko gero, vienintelis sprendimas – pakoreguoti savo lūkesčius. Jei vaikai aiškiai nepasirengę tinkamai elgtis tam tikrose vietose (aikštelėje skriaudžia vaikus, bibliotekoje  iš lentynų mėto knygas), kurį laiką jų venkite. Mes juk nepaliekame ant stalo saldainių dėžutės, tikėdamiesi, jog vaikas jos neištuštins – mes paslepiame saldainių dėžutę aukštai spintelėje. Tad būkite atidūs vaikams ir situacijoms, kuriose atsiduriate.

Sėkmės ieškant sprendimų ir atsakymų!

1. Atsisiųskite jausmų valdymo ir bendradarbiavimo įrankių atmintinę pdf formatu.
2. Atsispausdinkite.
3. Priklijuokite matomoje vietoje ir lengviau kontroliuokite situacijas.