Paauglystė – ilgas ir nemažai išgyvenimų bei skirtingų patirčių visai šeimai nešantis laikotarpis. Kad nuo dešimtojo vaiko gimtadienio iki aštuonioliktųjų gyvenimo metų trunkantis virsmo periodas praeitų sklandžiai, reikalingas išmintingas ir ramus tėvų buvimas šalia bei besąlygiška parama.
Ką patiria paaugliai?
Mažais žingsniais iš vaikų į suagusiųjų pasaulį žengiantys paaugliai patiria tikrus jausmų linksmuosius kalnelius ir išgyvena skirtingas emocines fazes bei būsenas.
Atšalimas
„Kristijonas – kaip jau tapo įprasta – grįžo iš mokyklos ir, neištaręs nė žodžio, užsidarė savo kambaryje. Užsimaniau jį pralinksminti. Pasipuošiau šypsena ir entuziastingai įsiveržiau į sūnaus kambarį, norėdama pakviesti važiuoti į jo mėgstamą piceriją. Vos atidariusi duris, išgirdau pagiežos kupiną „uždarai duris!“. Labai sunku ramiai reaguoti į tokius pykčio proveržius, tai skaudina“, – pasakoja Ineta, 13 metų paauglio mama.
Namuose vis dažniau skamba „nelįskite“, „atstokite“, „noriu būti vienas“, „jūs manęs visiškai nesuprantate“, „aš jums ne mažas vaikas“ ir kitos panašios frazės? Tai natūrali besikeičiančio paauglio reakcija į namuose vyraujančią tvarką, į tėvus, kurių geri norai staiga tarsi atsitrenkia į sieną. Toks atšalimas ir vaiko atšiaurumas nėra tėvų niekinimo ar nepagarbos ženklas. Tiesa ta, kad paauglystės periodu vaiko energija ir interesai vis labiau krypsta už šeimos rato. Ieškoma kitų idealų ir autoritetų, svetimų nuomonė tampa labai svarbi. Pernelyg didelis tėvų dėmesys ir kišimasis vargina paauglį. Jam rūpi nauji atradimai ir patyrimai. Visos ligi tol įgytos patirtys lieka už vaikystės–paauglystės slenksčio.
Uždarumas
„Nuo to laiko, kai išmoko tarti pirmuosius žodžius, Elzė kalbėjo neužsičiaupdama. Taukšdavo apie viską iš eilės, nepraleisdavo progos pakalbėti nei namuose, nei svečiuose, nei darželyje. Dukra puikiai naudojo kalbą jausmams ir potyriams reikšti. Mūsų vakariniai pokalbiai trukdavo bent valandą – tiek vaikui reikėdavo išsikalbėti. Kai Elzė pradėjo lankyti penktą klasę, mūsų pokalbiai ėmė trumpėti, tapo ne tokie turiningi. Jai perėjus į šeštąją, pokalbiai visai nesimezga. Atrodo, kad ji neberanda tinkamų žodžių, į klausimus atsako trumpomis frazėmis, tokiomis kaip „ai, nežinau…“, „viskas normaliai“, „tai kad nieko naujo“. Nerimauju dėl tokio staigaus užsidarymo“, – jaudinasi 13 metų paauglės mama Jūratė.
Paauglystė – labai jautrus laikotarpis, kai keičiasi vaikų mąstysena, interesai, kūnas, tad vaikas tampa labai pažeidžiamas. Būdamas jautrus aplinkai ir kritikai, paauglys pasiduoda niūriai nuotaikai, dažnai nusprendžia esąs nieko vertas, užsidaro, skaudžiai ir sunkiai išgyvena vienatvę. Kai kuriuos paauglius aplanko mintys apie savęs žalojimą, pasitraukimą iš gyvenimo. Neretai vaikams savo išgyvenimus sunku išreikšti žodžiais, todėl reikėtų labai atidžiai stebėti savo vaiko elgseną, siūlyti jiems veiklą, padedančią išlaisvinti jausmus ir emocijas – sportą, muzikavimą, dailę, šokį ir pan.
Nestabilumas
„Grėtei pradėjus eiti į penktą klasę, situacija namuose akivaizdžiai pasikeitė. Jos nuotaikų svyravimas visus šeimos narius varo iš proto. Rytais, besiruošdama mokyklai, ji kaip širšė tranko durimis, aršiai ginčijasi, pravardžiuoja jaunesnius brolius. Grįžusi iš mokyklos, dažnai pradeda raudoti, pyksta, kad „mes jos nesupantame“. O vakarais Grėtė susirango į glėbį, demonstruoja didžiausią meilę broliams, siūlosi paruošti stalą vakarienei, išplauti indus. Nebežinome, ko dar iš jos laukti“, – dalijasi patirtimi Viktorija, 12 metų paauglės mama.
Viena paradoksaliausių būsenų, kurią išgyvena kiekvienas paauglys – tai nestabilumas. Vaikas tai suvaikėja, elgiasi juokingai, lipa tėvams ant kelių, nori būti myluojamas, tai suauga – dalijasi sąmojingais pastebėjimais, motyvuotai neigia tėvų pastabas, brandžiai diskutuoja arba protestuoja. Netrukus jis jau gali graudžiai verkti ir kaltinti „šį neteisingą pasaulį“. Paauglys juda nenuspėjamai – kaip nuolat kintanti srovė, pirmyn ir atgal. Vieną dieną jis – nepriklausoma, savimi pasitikinti asmenybė, kitą – globos ir meilės ištroškęs vaikas. Viskas, kas belieka tėvams, tai mėginti kantriai iškęsti tokius vaiko virsmus ir nereikalauti jo būti „normaliu žmogumi“.
Paslaptingumas
„Mūsų dvynės – Veronika ir Brigita – neseniai atšventė penkioliktą gimtadienį. Ši diena tapo tarsi riba tarp to, kaip buvo anksčiau, ir to, kaip viskas pasikeitė. Jei iki penkiolikto gimtadienio mes dalijomės visomis istorijomis, pastebėjimais be jokių nutylėjimų ir baimių, tai nuo šiol merginos su manimi visai nebeatvirauja. Šnabždasi tarpusavyje, kambario durys visuomet uždarytos. Jei įeinu į kambarį, tai abi, rodos, sustingsta, įsitempia. Jaučiuosi nejaukiai, nes visuomet buvome artimos, o dabar jos nutolo, nebesidalina su manimi nei patirtimis, nei jausmais“, – pasakoja penkiolikmečių mama Aušra.
Paauglystėje formuojasi naujas vaikų identitetas, tad jiems norisi vis daugiau privatumo. Paaugliai ima daug kuo nepasitikėti, nebeatskleidžia asmeniškų patirčių, daug ką nori pasilikti sau. Vaikų paslaptingumą dažnai išprovokuoja ir pernelyg didelis tėvų kišimasis į jų gyvenimą, taip pat kritika, tėvų kaltinimai, kad paauglys pasirinko blogus draugus, klausosi baisios muzikos, netinkamai rengiasi ir elgiasi, nenori nieko mokytis ar veikti. Paaugliai labai dažnai nustoja su tėvais dalintis savo išgyvenimais ir dėl baimės, jog tėvai kam nors prasitars. Paaugliams itin svarbu, ką apie juos mano ir kaip juos vertina aplinkiniai. Tėvai, auginantys paauglius, neretai ieško pagalbos, tariasi su specialistais, mokytojais, draugais, kaimynais. Vaikai tai interpretuoja kaip išdavystę, bijo būti pasmerkti ir išjuokti.
Maištavimas
„Vieną savaitgalio vakarą penkiolikmetis Arnas man pareiškė, kad su draugais važiuos į kitame mieste vykstantį koncertą. Apstulbau, nes iki tol apie jokius koncertus nebuvome kalbėję, nieko nesitarėme. Kai pasakiau, kad įvairios pramogos ir veiklos planuojamos kur kas anksčiau, jis ėmė nervintis, mosikuoti rankomis, šaukti, kad „jam vieninteliam niekas neleidžiama“, „visi gyvena normalų gyvenimą“, o jis „amžinai uždarytas“. Tuomet pareiškė, kad į koncertą jis važiuos, net jei grandinėmis prie sofos prirakinsime. Tokie agresyvūs ir rėkmsingi pareiškimai kaip reikiant mane įžeidė. Jei prieš tai dar būčiau apsvarsčiusi galimybę sūnų su visais artimiausiais jo draugais pati nuvežti į koncertą, tai po tokios scenos tepasakiau, kad jei nepaklausys, įskaudinsi mane iki begalybės ir aš nebegalėsiu juo pasitikėti. O jis išėjo! Ir dar išjungė savo telefoną! Nesulaukusi jo iki vidurnakčio, paskambinau policijai. Gražiuoju viskas nesibaigė…”, – susijaudinusi pasakoja Raimonda, penkiolikmečio paauglio mama.
Paaugliai ima maištauti, norėdami išsivaduoti iš tėvų autoriteto ir užsitikrinti reikšmingesnį vaidmenį šeimoje. Iš autoritetą praradusių tėvų paaugliai reikalauja pagarbos ir kad su jais būtų skaitomasi. Vaikai skvarbiai stebi aplinkinius ir randa kitų žmonių, į kuriuos nori lygiuotis. Tėvams tenka kontroliuojančių ir „niekada nesuprantančių“ žmonių statusas. Labai svarbu parodyti paaugliui, kad jis vertinamas, o jo nuomonė svarbi visiems šeimos nariams. Kuo lygiau bendraujama su vaiku paauglystės laikotarpiu, tuo tvirtesnis pasitikėjimo vienas kitu ryšys kuriamas. Paaugliai maištauja ir vieni prieš kitus. Norėdami įgyti svarbesnį, „kietų vaikų“ statusą, jie verčiasi per galvą, imasi apkalbų, patyčių, niekina kitus, siunčia negražias žinutes, aptarinėja kitų aprangą, poelgius. Paaugliai rungtyniauja vieni su kitais dėl populiarumo ir geresnio aplinkinių vertinimo.
Seksualumas
„Iš mokyklos grįžęs Augustas su mumis nekalbėjo visą likusią dieną, vakare net nenorėjo sėstis prie vakarienės stalo. Nežinojau, kas nutiko, bet buvo gana akivaizdu, kad vaikas išgyvena kažką skausmingo. Kelias dienas nelindome, leidome jam pabūti su savimi. Tuomet vyras ėmė aiškintis situaciją. Jis, atsargiai rinkdamas žodžius, sugebėjo sužinoti, kad keli klasiokai persirengimo kambaryje iš jo tyčiojasi dėl liekno sudėjimo, vadina jį „tuščiakelniu“. Jį tai labai skaudina, žemina, menkina savivertę. Vis galvojame, kaip jam padėti, ką patarti“, – atsakymų ieško 14 metų paauglio mama.
Paauglystėje keičiasi ne tik mąstysena bei interesai, bet ir kūnas. Tai jautrus metas, ypač kritikai. Berniukai stebi savo besikeičiantį kūną, daug apie jį mąsto, svajoja apie žemą balsą ir didesnius raumenis, lyginasi vieni su kitais ir skausmingai išgyvena jų atžvilgiu nukreiptas replikas. Dauguma paauglių varto pornografinius žurnalus, nuo maždaug keturiolikos metų stipriau susidomi mergaitėmis. Mergaitės, besikeičiant kūno formoms, dažnai ima savęs gėdytis, slepia kūną po laisvai krentančia apranga. Paauglystėje merginos kalbasi apie vaikinus, bučinius, drąsesnės imasi ir praktikos. Patiriamos pirmosios stipresnės meilės, kurios išgyvenamos itin skausmingai.
Kaip palengvinti paauglių kančias?
- Paauglį vertinkite rimtai ir pagarbiai. Jo galvoje ir kūne vyksta šitiek pokyčių. Nelyginkite jo su kitais ar savimi ankstyvoje jaunystėje. Supraskite, kad tai individuali asmenybė su unikaliu identitetu, savitu pasauliu, kurį jūs norite ir galite pažinti.
- Vaiko atšalimo ir šiurkštumo nevertinkite kaip asmeninio įžeidimo. Jūs jau buvote vaikai, paaugliai – visa tai patyrėte, todėl žinote, kad šio nelengvo kelio išvengti nepavyks. Padėkite savo vaikui jį išgyventi kaip įmanoma ramiau, patys nedramatizuodami situacijos.
- Būkite lankstūs. Tėvų nelankstumas ir pasenusių, ankstesniame vaikų amžiuje taikytų taisyklių laikymasis netenka prasmės ir neteikia naudos. Keičiasi vaikas, tad atitinkamai turi keistis ir taikomos taisyklės.
- Skatinkite paauglio savarankiškumą. Jūs juk suprantate, kokia svarbi paaugliui nepriklausomybė. Pasitikėdami juo, skatinate savo paauglį pasitikėti jumis. Taip kuriate tvirtą ir abipusiu pasitikėjimu paremtą ryšį. Kad nekiltų noras dominuoti, susiraskite ir kitų interesų, papildomos veiklos.
- Tėvams dera žengti pirmą žingsnį susitaikant. Jūs turėtumėte rodyti pavyzdį, kaip elgtis sudėtingose, konfliktinėse, įtemptose situacijose.
- Atvirai kalbėkite: „Pasikalbėkime kaip du suaugę ir protingi žmonės”. Tokie žodžiai paaugliams tampa žaibolaidžiu, šalinančiu susikaupusią įtampą ir pyktį. Leiskite paaugliui kalbėti, nepertraukite jo kalbos ir minties. Pritariamai linksėkite, parodykite, kad jį suprantate ir girdite.
- Reguliarūs pokalbiai su vaikais paaugliais turėtų būti rimti, bet taikūs. Jei nesuvaldysite kylančio erzulio, vaikai gali įsižeisti ir atsitverti tylos siena. Patikėkite, daug geriau išgirsti nemalonią tiesą, šokiruojančias istorijas, nei kankintis ir sielvartauti, nežinant, ką mąsto, kuo gyvena ir ką išgyvena jūsų vaikas. Išklausykite jį, sprendimus priimkite kartu.
- Paauglys turi žinoti, jog brendimas, domėjimasis priešinga lytimi ir lytiškumo klausimais – normalus ir sveikintinas raidos etapas.
- Neapleiskite šeimos ritualų: renkite išvykas, keliaukite svetur, eikite į teatrą, koncertą, savaitgalio vakarais pažiūrėkite filmą ir jį aptarkite. Artimųjų meilė ir buvimas drauge kuria saugumo pojūtį.
- Nemoralizuokite. Būkite autoritetingas vedlys, padedantis susigaudyti sudėtingose situacijose, patariantis ir galintis padėti. Leiskitės į diskusijas, nenukirskite ką tik užsimezgusio pokalbio savo kritinėmis įžvalgomis.
- Nepeikite vaiko prie kitų. Taip pat neatskleiskite kitiems paauglio išgyvenimų, pasidalintų minčių ir apskritai bet kokios jums patikėtos informacijos. Suteikite savo vaikui galimybę jumis pasitikėti šimtu procentų.
- Nepamirškite gražių žodžių, pagirkite už gražius poelgius ir pasiekimus. Paaugliams itin svarbu jaustis vertinamiems.
