Kodėl kūdikis nemiega? Viskas apie vaikų miegą

Dalintis

Vienas pirmųjų klausimų tėvams, susilaukus kūdikio, yra: „Ar miega? Ar leidžia pamiegoti?“. Tiesą sakant, tai ne tik vienas dažniausių, bet ir daugiausiai streso keliančių klausimų. Gerai, jei kūdikis miega, o jei ne? Mūsų pirmagimis nepertraukiamai nemiegojo naktimis iki beveik pusantrų metų, ir tai mūsų šeimai buvo tapę didžiule problema. Ko tik nebandėme: ir vyšnių kauliukų pagalvėles šildėme – ant pilvuko dėjom, ir stengėmės neleisti ilgai miegoti dieną, ir dulkių siurblį prie lovelės burzginome. Visi būdai, rasti internete, tėvų bei senelių susakyti – visi iki vieno buvo išbandyti. 

Mes – tėvai – buvome nemiegoję, pervargę ir pikti, taigi išlikti darnia komanda kasdienybėje buvo iššūkis, tiksliau tai buvo labai, labai ir labai sunku. Su nerimu laukdavome artėjančios nakties, iš anksto skaičiuodami valandas: kiek kuriam šiąnakt teks pamiegoti, kiek kuris turės spyruokliuoti ant gimnastikos kamuolio su nerimstančiu mažyliu (šiuo vieninteliu būdu mums pavykdavo vėl užmigdyti kūdikį). Nuolat grauždavo kaltė, kad esame nevykę tėvai, nesugebantys „sureguliuoti“ savo vaiko režimo. Iki tol, kol į mano akiratį pakliuvo britų psichologės, vaikų ugdymo specialistės, ypač besidominčios vaikų miego problemomis, Sarach Ockwel-Smith „Ramaus miego knyga“. Nesakysiu, kad tai knyga, kuri visiškai išsprendė mūsų problemą, bet tikrai suteikė daugiau žinių apie miegą apskritai bei pasitikėjimo ir jėgų sulaukti „geresnių laikų“. Knygoje radome kelis tikrai naudingus patarimus, kuriais pasinaudojus mūsų naktys tapo kur kas ramesnės. Pabandysiu trumpai apžvelgti tai, kaip kūdikiai miega, ir autorės patarimus išvargusiems tėvams, ieškantiems kūdikio nemigos priežasties. 

Su nerimu laukdavome artėjančios nakties, iš anksto skaičiuodami valandas: kiek kuriam šiąnakt teks pamiegoti, kiek kuris turės spyruokliuoti ant gimnastikos kamuolio su nerimstančiu mažyliu.

Miegoti nuolat prabundant yra normalu

Tai perskaičius tikrai palengvėjo – miegas nuolat pabundant yra biologiškai normalus reiškinys. Anot knygos autorės, pasakymas „miega visą naktį“ yra labai klaidinantis. Iš tiesų niekas neišmiega visą naktį. Miegas būna skirtingo gylio. Mes dažnai pabundame – kartais taip trumpam, kad ryte nė neprisimename. Suvokti, kad nuėjęs gulti niekas neišmiega kiaurą naktį iki pat ryto, būtina, jei norime suprasti, kaip miega vaikai. 

Dažniausiai skiriamos dvi miego fazės – greitųjų bangų ir lėtųjų bangų. Greitųjų bangų miego metu mūsų raumenys visiškai atsipalaiduoja, tačiau smegenų neuronai yra ypač aktyvūs. Teigiama, kad būtent šios fazės miegas yra ypač svarbus besivystančioms kūdikių ir mažų vaikų smegenims, nes jo metu padidėjusi neuronų stimuliacija būtina naujoms nervinėms jungtims susidaryti. Lėtųjų bangų miegą, kuriam būdingi lėti akių judesiai, sudaro šios stadijos: snaudulys arba negilus miegas, ankstyvasis miegas, kurio metu atsipalaiduoja raumenys, gilusis miegas, kurio metu retėja pulsas, mažėja kūno temperatūra. Šios miego fazės sudaro ciklą ir ritmingą šių ciklų pakartojimą (1 pav.).

Kaip miega skirtingo amžiaus vaikai?

Naujagimiai-trijų mėnesių kūdikiai. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais miego ciklai trunka 40–45 min. (pusę suaugusiųjų miego ciklo). Kūdikių miego ciklas prasideda greitųjų bangų miego faze, kuri trunka apie dvidešimt minučių. Jos metu mažylius labai lengva pažadinti. Paskutinės dvidešimt kūdikio miego ciklo minučių – tai lėtųjų bangų miego fazė. Šios fazės miegas yra gilesnis, ir mažylį įvairiems dirgikliams pažadinti sunkiau. Pasibaigus ciklui, kūdikis gali visiškai išsibudinti arba pereiti į kitą – keturiasdešimties minučių – ciklą.

Nuo trijų iki šešių mėnesių. Šiuo kūdikių gyvenimo laikotarpiu kūdikio organizmas išsiugdo gebėjimą skirti naktį nuo dienos, tad ima ilgiau ilsėtis naktį, trumpiau – dieną. Tobulėjant vidiniam laikrodžiui, 3–6 mėnesių kūdikio greitųjų bangų miego fazė sutrumpėja apie 40 proc. Taigi įvairūs išoriniai dirgikliai jį prikelia rečiau, nors miego ciklas vis tiek trunka apie 45 minutes.

Nuo šešių mėnesių iki metų. Šiuo metu kūdikio miego ciklas trunka 50 minučių ir, nors vis dar yra gerokai trumpesnis nei suaugusiojo, pailgėjusi lėtųjų bangų miego trukmė rodo, kad mažylis turėtų atsibusti rečiau. Teoriškai mažylio miego įpročiai turėtų būti labai panašūs kaip ir tėvų, tačiau praktiškai taip beveik nenutinka, nes pradeda dygti dantukai, o kai kuriuos vaikus ima varginti atsiskyrimo nerimas.

Nuo metų iki dvejų. Šiuo amžiaus tarpsniu miego ciklas vidutiniškai trunka apie 60 minučių. Įprastai dieną mažyliai vis dar nusnaudžia, tačiau rečiau nei kūdikiai iki metukų. Biologiniu požiūriu, naktį vaikas turėtų miegoti beveik kaip suaugęs, tačiau į procesą įsitraukia psichologiniai veiksniai, tad vaiko miegas nė iš tolo neprimena suaugusiųjų miego. Daug tėvų teigia, kad būtent šiuo amžiaus tarpsniu mažųjų miegas pablogėja.

Nuo dvejų iki trejų metų. Dieną vaikai vis dar eina pogulio, tačiau baigiantis laikotarpiui daugeliui jo jau nebereikia. Biologiškai miegas tampa kaip suaugusiojo, tačiau mažylio miegą gali trikdyti gyvenimiškos ar psichologinės priežastys: sesės ar brolio gimimas, adaptacija darželyje, pratinimasis prie puoduko. 

Nuo trejų iki penkerių metų. Šiuo amžiaus tarpsniu miego ciklas pailgėja, tarpsnio pabaigoje tampa beveik kaip suaugusiojo ir trunka maždaug 70–90 minučių. Nors biologiniu požiūriu tokio amžiaus vaikai turėtų miegoti panašiai kaip suaugusieji, būtent nuo trejų iki penkerių vaikus labiausiai kamuoja naktiniai siaubai, košmarai, vaikai vaikšto ar kalba per miegus, vis dar šlapinasi į lovą – ši problema vargina apie 80 procentų mažesniųjų šio amžiaus tarpsnio vaikų ir 20 procentų vyresnių. Vaikus itin veikia ugdymo įstaigos lankymo pradžia – kai kurie tyrimai rodo, kad 50 procentų ikimokyklinukų nuolat atsibunda naktį.

Kiek turi miegoti vaikai?

Visi tėvai, susidūrę su vaiko miego problemomis, su nerimu žvelgia į įvairiausias lenteles, kuriose rašoma, kiek valandų tam tikro amžiaus vaikas turi miegoti dieną ir naktį. Knygos apie vaikų miegą autorė ramina nemiegančių vaikų tėvus. Anot jos, šios rekomendacijos tėra gairės, o ne taisyklės, todėl daugeliui vaikų jos paprasčiausiai netinka. 

2012 m. Australijoje grupė tyrėjų apklausė daugiau kaip du šimtus tėvų ir parengė 1897–2009 metų miego rekomendacijų apžvalgą. Jų tikslas buvo palyginti rekomendacijas ir trukmę, kiek iš tikrųjų miega vaikai. Atlikus tyrimą, vienas iš profesorių pabrėžė, kad visi vaikai skirtingi, todėl ir jų miego poreikis yra kitoks.

Šiuolaikiniai miego trikdžiai

Pastaruosius kelis dešimtmečius įvyko nemažai pokyčių, paveikusių mūsų ir vaikų miegą. Pagrindiniai kaltininkai yra keturi: dirbtinis apšvietimas, informacinių technologijų prietaisų ekranai, dienos priežiūros institucijos ir laiko persukimas. Aptarkime juos išsamiau.

  • Dirbtinis apšvietimas. Tūkstančius metų mūsų miego ritmą reguliavo saulės tekėjimas ir laida. Prieblanda paskatindavo melatonino išsiskyrimą, aušra – kortizolio. Nuo 1950 iki 2000 metų dirbtinio apšvietimo atsirado keturgubai daugiau – atitinkamai padaugėjo ir miego problemų. Vaikai dabar miega vidutiniškai 1,2 valandos trumpiau nei prieš šimtą metų. Taigi kokia išeitis siūloma? Atlikus tyrimus, kaip veikia stovyklavimas gamtoje, paaiškėjo, kad pagerinti miego kokybę pakaktų ir savaitės be elektros šviesos. Taigi, jei norite suderinti vidinius savo miego laikrodžius – atgal į gamtą!
  • Raudona ir mėlyna šviesa. Šiuolaikinis apšvietimas yra itin ryškus, jam suteikta mėlyna ir balta spektro spalva. Natūralių šaltinių, tokių kaip žvakės ir laužas, šviesa visuomet oranžinė ar raudona. Anot mokslininkų, ryški melsva šviesa itin jautriai veikia mūsų organizmą, o raudona – atvirkščiai – veikia silpniau ir mažiau skatina budrumą. Taigi kaip ir mūsų visų, taip ir vaikų miegą veikia skirtingų spalvų šviesos. Daugumos vaikų kambariuose naktiniam apšvietimui naudojami baltos ir mėlynos spalvos šviesos šaltiniai. Tinkamesnės būtų kaitrinės, ne tokią ryškią šviesą skleidžiančios lemputės. Knygos autorė pataria dieną kuo daugiau laiko leisti natūralioje šviesoje, o vakarais ir naktimis mažylio kambaryje įjungti raudonos šviesos šaltinį. Pasirūpinkite ne tik vaiko kambario apšvietimu, atkreipkite dėmesį ir į tai, kokia šviesa dega jūsų vonios kambaryje. Dauguma kūdikių ir mažų vaikų prieš eidami miegoti „atpalaiduojančiomis“ maudynėmis mėgaujasi pernelyg ryškioje šviesoje. 
  • Laikas prie ekranų. Šalia televizoriaus, nešiojamųjų ar stacionarių kompiuterių, planšečių ar telefonų praleistas laikas lygiai taip pat kenkia miegui. Prietaisų spinduliuojama šviesa didina smegenų aktyvumą. 2013 m. atlikti tyrimai parodė, kad, kuo daugiau vaikai naudojasi elektronine medija, tuo mažiau miega. Taigi, paprasčiausias patarimas: dvi valandas prieš miegą nesinaudoti jokiais ekranais.
  • Dienos priežiūros institucijos. Atlikti tyrimai rodo, kad dienos priežiūros institucijas lankančių mažylių kortizolio kiekis buvo didesnis, nei namie prižiūrimų vaikų. Manoma, kad dienos priežiūros institucijose vaikų kortizolio kiekis padidėja dėl sutrikdyto dienos miego, ryškaus apšvietimo, dirginančios aplinkos ir bendravimo su daug skirtingų suaugusiųjų ir vaikų. Paprastai mažiems vaikams reikia mažiausiai dviejų–trijų valandų ramioje namų aplinkoje, kad kortizolio kiekis sumažėtų ir organizmas pasiruoštų miegui. Taigi, patarimas tėvams – žinodami, kad iš darželio ar mokyklos parsivesite itin „įsiaudrinusią“ atžalą, pasistenkite sukurti aplinką, kurioje būtų kuo mažiau dirgiklių: ryškios šviesos, ekranų apšvitos, pasirūpinkite ir ramiais žaidimais.
  • Laiko persukimas. Kūdikiai ir maži vaikai, suprantama, nesuvokia, kad laikas persuktas, ir kad nuo šiol teks gulti valanda anksčiau ar keltis valanda vėliau. Vienintelis būdas padėti vaikui prisitaikyti prie pasikeitusio laiko yra pratinti palaipsniui. Prieš keičiantis laikui (paskutinį kovo sekmadienį laikrodžiai sukami viena valandą į priekį, o paskutinį spalio sekmadienį – atgal), dvi savaites kasdien guldykite vaiką miegoti penkiomis minutėmis anksčiau arba vėliau (priklausomai nuo to, kaip keisis laikas), stengdamiesi įveikti valandos skirtumą. 

Ramaus miego patarimai. Kas svarbiausia, kad kūdikiai miegotų ramiai?

Naujagimiai-trijų mėnesių kūdikiai

Šis periodu kūdikiai patiria didelius perėjimo į šį pasaulį pokyčius. Norint, kad šis laikotarpis visiems būtų lengvas ir ramus, knygos autorė pataria stengtis kūdikiui sukurti aplinką kuo panašesnę į buvusią gimdoje ir užtikrinti saugumą. Kaip tai padaryti?

Nuolatinio fizinio kontakto atkūrimas. Anot autorės, mes nelaikome kūdikio prie savęs tiek, kiek jam to reikia. Išlepinti kūdikio neįmanoma, ypač meile ir mylavimais. Kuo dažniau tėvai kūdikį liečia ir myluoja kelis pirmuosius lemtingus jo gyvenimo mėnesius, tuo sparčiau vystosi ir bręsta jo smegenys, tuo didesnė tikimybė, kad užaugęs jis bus iš tiesų savarankiškas.

Nuolatinis nešiojimas. Suprantama, kad kūdikis jausis itin saugiai, nuolat prigludęs prie mamos, tačiau kaip patenkinti ne tik kūdikio, bet ir savo poreikius? Knygos autorė siūlo išeitį – tai kūdikio nešiojimas nešynėje ar vaikjuostėje. Tyrimai rodo, kad nuolat nešiojami kūdikiai, palyginti su nenešiojamais, verkia daug mažiau, daugiau ir ilgiau miega. 

Šilta, drėgna aplinka. Prie šitokios aplinkos kūdikis yra pratęs ir ją gana paprasta atkurti naujagimį maudant šilto (37 °C) vandens vonelėje. Dar paprasčiau tai padaryti – įsitaisyti vonioje kartu su vaikeliu. Taip gausite papildomos – fizinio kontakto – naudos. Maudydamasis vonioje drauge su jumis kūdikis gali atsipalaiduoti vaisiaus padėtimi, užuot nenatūraliai gulėdamas mažoje vonelėje.

Vaisiaus padėtis. Natūrali vaisiaus padėtis – sulenktos naujagimio kojytės prie pilvo ir šalia sudėtos rankytės. Knygos autorė pataria dieną migdant kūdikį nešioti jį ant krūtinės vaikjuostėje ar nešynėje, o naktimis miegoti kartu su kūdikiu vienoje lovoje arba migdyti vaiką prie jos pristumtoje lovelėje. Abiem atvejais kūdikis gali susirangyti natūralesne vaisiaus padėtimi. 

Nuolatinio judėjimo atkūrimas. Supant, šokant ar greitai vaikštant kūdikį užliūliuoti yra lengviausia. Jei mažyliui reikia raminamo judėjimo, kurį jautė būdamas įsčiose, nebijokite jam to suteikti. Įsčiose patirti pojūčiai blėsta, ir nešioti jį reikės vis mažiau. 

Nuolatinis maitinimas. Alkis ir troškulys kūdikiui yra visiška naujiena. Tik įsivaizduokite, kaip sunku gimus staiga išgyventi šiuos nemalonius pojūčius. Negana to, pagalvokite, kaip sunku turėtų būti mažyliui, kurio tėvai stengiasi „prailginti tarpus tarp maitinimų“. Ar žindote, ar maitinate mišiniu, labai svarbu, kad vadovautumėtės paties kūdikio mitybos poreikiais. Tyrimai parodė, kad pagal poreikį maitinami kūdikiai verkia daug mažiau. 

Nuolatinė tamsa. Pravartu sukurti natūralią tamsą – kaip įsčiose. Vakarais kambaryje, kuriame migdomas kūdikis, naudingiausia natūrali tamsa. 

Nuogumas. Mažylis, pripratęs oda justi tik drungną vandenį, nesijaučia jaukiai, susuktas į vystyklus, apautas kojinėmis, batais ir su kepure. Miegoti jam bus kur kas lengviau su minkštais, neveržiančiais ir natūralaus pluošto drabužiais, basomis kojomis.

Nuolatinis triukšmas. Šniokščiantys garsai ramina naujagimius, nes primena mamos širdies plakimą. Yra daugybė būdų nuraminti mažylį garsais – glausti prie krūtinės, kad girdėtų širdies plakimą, paleisti specialiai įrašytų gamtos garsų kompaktinę plokštelę ar mobiliąją programėlę. 

Kvapų trūkumas. Sakoma, kad vaisiaus vandenys yra salsvo kaip motinos pienas skonio. Taigi kūdikius ramina motinų ir ypač motinos pieno kvapas.

Nuo trijų iki šešių mėnesių

Tyrimai, per kuriuos buvo stebėta, kaip miega šešių mėnesių kūdikiai, atskleidė, kad tik 16 proc. iš jų nuolat miegodavo visą naktį, vadinasi, likę 84 proc. kasnakt prabusdavo. Trumpai tariant 3–6  mėn. kūdikiams naktimis dažnai nubusti yra normalu. Pateikiame dažniausiai įvardijamas nemigos priežastis. Kai kurios jų – mitai, kai kurios – tikrų tikriausia tiesa. 

Kalasi dantukai. Daugumai mažylių pirmieji dantys prasikala tarp šešto ir dešimto mėnesio. Nemažai tėvų guodžiasi, kad vaikams skauda, jie blogiau miega, tačiau tyrimai to nepatvirtina. Didžioji dauguma trijų keturių mėnesių kūdikių išties pradeda seilėtis. Daug kas tai sieja su dantų dygimu, tačiau iš tikrųjų jie seilėjasi dėl atsiradusio naujo įpročio viską kišti į burną ir greitai bręstančių seilių liaukų. Gausus seilėjimasis (seilėse yra virškinimo fermentų) tai ženklas tėvams, kad kitus kelis mėnesius didės kūdikio galimybės virškinti kietą maistą. 

Perėjimas prie kieto maisto. Kūdikiai, per anksti perėję prie kieto maisto, ima miegoti blogiau. Dažniausiai taip nutinka dėl vidurių užkietėjimo ar kitokių virškinimo nesklandumų. Anot Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), pradėti valgyti kietą maistą kūdikiai yra pasirengę sulaukę maždaug šešių mėnesių. Tačiau, net ir pradėjus kūdikį maitinti kietu maistu, mitybos poreikiai vis tiek daugiausiai tenkinami pienu. Naivu tikėtis, kad keletas šaukštų daržovių ar ryžių suteiks mažyliui daugiau maistinių medžiagų nei pienas ir leis miegoti visą naktį.

Augimo šuoliai. Tai yra tikroji permainingo 3–6 mėnesių amžiaus kūdikių miego priežastis. Nuo trečio iki šešto mėnesio vyksta sparti raida. Greitai didėja fizinė jėga, gerėja rega, rankų koordinacija, sparčiai bręsta jutiminiai procesai. Mažylis ima atpažinti jį supančius žmones, tobulėja kalba (gugavimas). Toks spartus augimas ima gąsdinti ir neraminti mažylį, todėl jam labiau nei anksčiau gali prireikti jūsų artumo bei paguodos. Norint kuo sklandžiau ištverti šį ir taip neramų 4–5 mėnesio augimo šuolį, venkite tokių pokyčių, kaip: pratinimas prie kieto maisto, vaiko perkėlimas į kitą kambarį, migdymo pagal grafiką metodų taikymas.

Nuo šešių mėnesių iki metų

Šio tarpsnio pradžioje tik 16 proc. kūdikių patikimai miega visą naktį. Apie 60 proc. kūdikių gana reguliariai išmiega po penkias ar daugiau valandų, o 13 procentų kas naktį vis dar atsibunda bent tris kartus. Pusės metų kūdikiai vidutiniškai naktį išmiega 10,5 valandos, o dieną – 3 valandas. Devynių–dvylikos mėnesių kūdikiai gana dažnai pradeda miegoti blogiau ir pabunda dažniau nei pabusdavo būdami šešių–devynių mėnesių. Tyrimai rodo, kad tik 40 proc. kūdikių išmiega po penkias ar daugiau valandų, o dauguma atsibunda bent kartą ir paprastai užmiega tik padedami tėvų.

Atsiskyrimo nerimas. Atsiskyrimo nerimas rodo, kad tėvai augina ne mamyčiuką, kaip mėgina įtikinti aplinkiniai, bet psichologiškai sveiką ir visiškai normalų vaiką. Gimęs kūdikis nesupranta, kad jis ir jo mama yra atskiros esybės. Šis supratimas ateina tik nuo šešto iki aštunto mėnesio ir paprastai stipriausiai pasireiškia maždaug devintą ar dešimtą mėnesį. Atsiskyrimo nerimas rodo, kad kūdikis su jumis sukūrė saugų ir sveiką ryšį.

Tad jei devynių–dvylikos mėnesių mažylis pradėjo blogai miegoti, naktį verksmu šaukiasi tėvų ir dienomis nenoriai eina pokaičio vienas, nėra jokių priežasčių nerimauti ar manyti, kad nesugebate auginti vaikų. 

Kaip sumažinti atsiskyrimo nerimą? 

  • Atidėkite mažylio perkraustymą miegoti į kitą kambarį vėliau. Palaikę kūdikį šalia savęs kelis mėnesius padėsite jam pasijusti saugiau, ir jis iš tiesų miegos geriau. 
  • Galite mažyliui palikti kokį nors savo drabužį, kurį jis galėtų apkabinti, jumis kvepiantį marliuką. Galite įrašyti savo balsą, kaip jį kalbinate ar dainuojate lopšinę.
  • Šiuo sudėtingu laikotarpiu stenkitės gyventi kuo pastoviau – devyni mėnesiai nėra pats geriausias metas atostogoms. 
  • Būkite kantrūs. Kad žvelgtumėte į vaiko poreikius su atjauta, privalote pasirūpinti savimi. Miegokite, kai tik galite, pasinaudokite žmonių, prie kurių prisirišęs mažylis, pagalba, net jeigu jiems tereikės valandą pasėdėti, kol jūs mėgausitės šilta vonia. 
  • Kartokite sau, „tai irgi praeis“. Lengviausia atsiskyrimo nerimą ištverti padedant šeimos nariams ir draugams. Prašykite jų pagalbos. 

Nuo metų iki dvejų

Vienerių metų vaikas paprastai per parą vidutiniškai miega trylika valandų. Maždaug dvi iš jų – pokaičio, o likusios vienuolika – naktinio miego valandos. Daugiau nei pusė šio amžiaus vaikų naktimis prabunda, o pusei iš jų vis dar reikia, kad tėvai prieitų nuraminti. Paprastai jie ir per pokaitį nori, kad tėvai paguostų ir vėl užmigdytų. 

Suėjus aštuoniolikai mėnesių miegas paprastai pablogėja. Mažylis nebūtinai pabunda dažniau nei iki tol, tiesiog jam reikia daugiau tėvų pagalbos užmigti. Šio amžiaus vaikai dar valgo gana dažnai, ypač žindomi. 

Kas gi šiuo laikotarpiu nutinka, kad bent pusė visų metinukų negali užmigti? Emociniu požiūriu, didėjantis fizinis savarankiškumas – ką tik atrastos galimybės vaikščioti, ropštis ir kalbėti – stiprina mažylio pažinimo troškulį. Tokio mažylio darbas – tyrinėti pasaulį ir savo paties ribas. 

Vos pradedančių ropoti ir vaikščioti vaikų tėvai neišvengiamai griebiasi drausmės. Apmaudu, kad tėvai savo vaikus baudžia už tai, kas tėra natūralus polinkis pažinti ir bent šiek tiek valdyti savo gyvenimą. Užuot griebęsi įprasto drausminimo – pertraukėlės ar kampo – svarbu reaguoti supratingai ir su atjauta. Taip išsaugomas ryšys ir šalinamos miego problemos.

Protinga reakcija į nepageidaujamą vaiko elgesį:

  • Saugumas. Įsitikinkite, kad vaikui negresia joks pavojus.
  • Atjauta. Pamėginkite į viską pažvelgti vaiko akimis. Kaip jis jaučiasi? Mažylio smegenys dar nėra tokios brandžios, kad jis sugebėtų manipuliuoti.
  • Jausmų įvardijimas. Padėdami vaikui susitvarkyti su stipriomis emocijomis, padėsite jas suprasti. Pavyzdžiui: „Suprantu, kad tau liūdna, nes dabar negalime eiti į parką“, „Tu labai pyksti, neduoda tau žaislo“ ir pan. 
  • Palaikymas. Palaikykite vaiką, kad jam būtų lengviau įveikti jausmus: „Matau, kad tau liūdna. Jei nori, būsiu greta ir apkabinsiu tave, kai reikės“, „Pasakyk man, kai norėsi grįžti namo žaisti su savo žaislais“ ir pan. 
  • Mainai. Pasiūlykite vaikui saugią ir priimtiną alternatyvą. Taip parodysite, kad tai, ką jis veikia, yra nepriimtina, tačiau suprantate jo poreikius, pavyzdžiui: „Matau, kad tau patinka piešti, tačiau tu gadini mamos lūpdažį ir gali ištepti sienas. Gal galime piešti lauke?“.

Nuo dvejų iki trejų metų

Šio amžiaus vaikai iš viso miega apie dvylika valandų per parą. Vienuolika valandų ilsisi naktį, o dieną paprastai nusnūsta valandą. Vadinasi 92 proc. viso miego sudaro poilsis naktį. Naktimis vaikas vis dar gali atsibusti, tačiau paprastai gana greitai užmiega. 

Šiuo amžiaus tarpsniu miegui didelės įtakos turi emocijos. Daug dvimečių vargina poreikis būti savarankiškiems ir bent truputėlį valdyti savo gyvenimą. Atsisakyti eiti miegoti – puikus būdas pabandyti įtvirtinti šiek tiek savo valdžios. Daugumai miego sunkumų turinčių šio amžiaus mažylių problema anaiptol nėra miegas, o veikiau karštligiškas noras bent šiek tiek labiau pačiam valdyti savo gyvenimą. 

Aš pats. Kaip suteikti vaikui daugiau galimybių pačiam valdyti savo gyvenimą? Svarbiausia sritis, kur galite jam atiduoti kontrolę, yra žaidimai. Tai viena iš gyvenimo sričių, kurią jis turi valdyti pats. Tegul pats renkasi ką, su kuo ir kada žaisti. Suteikdami vaikui laisvę žaisti taip, kaip nori jis pats, savo ruožtu paveiksime ir kitus jo gyvenimo aspektus, ypač miegą. 

Pratinimas ant puoduko. Šį sprendimą priima tėvai, skubinami sveikatos priežiūros specialistų ar spaudžiami draugų ir giminaičių. Jei mažylis nepasirengęs pratintis prie puoduko, tai neišvengiamai turės įtakos jo elgesiui. Prie puoduko pratinsite lengviau, jei neskubinsite ir leisite procesą valdyti pačiam mažyliui.

Nuo trejų iki penkerių metų

Iš viso šiuo tarpsniu vaikai miega apie vienuolika valandų. Tarpsnio pradžioje trimečiai dar maždaug pusvalandį nusnūsta ir dieną. Beveik visi penkiamečiai pokaičio nebemiega. Pabunda dar gana dažnai, nors vis dažniau užmiega be tėvų pagalbos. 

Naktinis siaubas kamuoja apie 3 procentus visų trejų–penkerių metų vaikų, o dauguma anksčiau ar vėliau susapnuoja ir košmarą. Į lovą prisišlapina irgi nemažai šio amžiaus vaikų – apie 30 proc. Šiuo amžiaus tarpsniu tiek daug nutinka mažo žmogaus gyvenime, kad nereikia stebėtis, kodėl jie ima miegoti panašiai kaip kūdikiai. Kas gi vyksta? 

Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigos lankymas. Jeigu vaikui nelengva apsiprasti darželyje ar priešmokyklinio ugdymo įstaigoje, suprantama, pablogėja ir jų miegas. Jei įmanoma, pabandykite sutrumpinti laiką, praleidžiamą ugdymo įstaigoje, arba ilginkite jį pamažu. Sumažinus dieną patiriamą stresą, paprastai pagerėja miegas naktį. Pasistenkite vakare skirti dėmesio vaikui – taip patenkinsite jo poreikį būti arčiau tėvų. 

Košmarai ir naktinis siaubas. Šis sutrikimas pasireiškia baigiantis nakčiai, paryčiais, ir yra siejamas su nerimu, traumuojančiais įvykiais ir neretai su gąsdinančiomis televizijos programomis. Akivaizdu, kad būtina išsiaiškinti priežastį ir, jei įmanoma, pašalinti ją iš vaiko gyvenimo. Patariama pasinaudoti vaiko vaizduote baimėms sumažinti – padėti mažajam parašyti laišką pabaisai ir paprašyti paliaubų ir pan. Naktinis siaubas yra visai kitoks nei košmarai ir pasireiškia gana retai – nuo jo kenčia apie 3 proc. vaikų. Ištiktas naktinio siaubo vaikas atrodo nubudęs, dažnai būna atsimerkęs, blaškosi lovoje, mušasi ir netgi kalba, tačiau iš tikrųjų giliai miega. Naktinis siaubas tėvus labai išgąsdina. Bet nesisielokite – jūsų vaikas jo neprisimins. Svarbiausia pasirūpinti jo saugumu ir stengtis nuraminti. Nenustebkite, jei tai negelbės – tiesiog leiskite priepuoliui praeiti. Naktinio siaubo priežastys nežinomos, tačiau panašu, kad esama genetinio polinkio, nes tai šeiminis sutrikimas. Augant daugumai vaikų naktiniai siaubai praeina savaime. 

Nepraleiskite nieko.
Prenumeruokite naujienlaiškį

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščiasAtgal į parduotuvę