Jei vaikystėje „smagūs pietūs“ buvo laikas, kai prie pietų stalo tėtis pasakodavo linksmas istorijas, tai šiandien „smagūs pietūs“ yra savaitgalio išvyka su tėčiu į artimiausią restoraną užsisakyti „Happy Meal“. Šioje kažkada knygoje perskaitytos minties parafrazėje, reikia pripažinti, galima užčiuopti dalį tiesios: ilgą ir prasmingą tėčių bei vaikų bendravimą keičia vis trumpėjantys ir šaltėjantys savaitgaliniai susibėgimai. Kodėl? Ir ar šis užsakomas savaitgalinis happy mealas tikrai smagus? Ar jis pakankamai patenkina vaikų poreikius ir leidžia atsiskleisti tėvo vaidmeniui?
Du tėčiai – dvi skirtingos istorijos
- Kokiais trimis žodžiais apibūdintumėte save, kaip tėtį?
Rimas: Rūpestingas, išradingas, mylintis.
Vaidotas: Mylintis, rūpestingas, atidus.
- Ar su žmona lygiai dalijatės vaikų ugdymo pareigomis?
Rimas: Maždaug po lygiai. Žinoma, žmona su vaikais praleidžia daugiau laiko, tai jos ugdymo laikas ilgesnis, bet aš stengiuosi atsigriebti vakarais ir savaitgaliais.
Vaidotas: Su vaikais užsiimu vakarais, po darbo, taip pat savaitgaliais. Žmona su vaikais būna nuolat, todėl didesnis vaikų ugdymo krūvis tenka jai.
- Kaip užsiimate su vaikais?
Rimas: Kartu vartome, skaitome knygeles, mokau juos naujų dalykų (važiuoti dviračiu, paspirtuku, meistrauti, užsiimti rankdarbiais), kartu einame į parką, sportuojame, lipdome lipdukus, dirbame namų ruošos darbus. Manau, jog esu liberalesnis nei žmona, leidžiu vaikams daugiau (išsitepti, atsargiai imti „pavojingus“ daiktus).
Vaidotas: Laisvu nuo darbo metu su vaikais kalbuosi, atsakau į jiems rūpimus klausimus, suteikiu daugiau žinių. Kartais vakarais paskaitau vaikams knygą. Savaitgaliais vaikštome parke, nuvežu vaikus su žmona į teatrą ar žaidimų kambarį.
- Ar pakankamai skiriate laiko savo vaikams?
Rimas: Manau, kad pakankamai. Beveik visą savo laisvą laiką – apie 4 valandas darbo dienomis ir beveik visus savaitgalius – skiriu šeimai.
Vaidotas: Savaitgaliais visą dieną būnu namie. Kitomis dienomis su vaikais bendrauju apie porą valandų. Nuojauta kužda, kad šeimai turėčiau skirti daugiau laiko.
- Žmonų komentarai:
Rimo žmona Brigita: Mano vyras yra tikrai puikus tėtis. Manau, mes gerai papildome vienas kitą. Vyras itin domisi sūnų sveikatos reikalais (jei aš į slogą numočiau ranka, tai jis pasirūpina, kad vakare būtų kaitinamos kojos ir geriama daug skysčių). Nuėjus pas gydytoją, jis nuodugniai išklausinėja specialistą (man tuo metu svarbiau palaikyti ūpą jautriam mažyliui ir pusės būtinų užduoti klausimų net neprisimenu). Vyras mėgsta ir moka būti su vaikais. Kartu jie sugalvoja įvairiausių linksmybių, o ir nuraminti verkiantį vaiką jam ne bėda. Man, įsisukusiai į kasdienes pareigas ir reikalus, kartais pritrūksta žaismingumo, vaikams labiau „brėžiu ribas“. Nors šiuo metu aš esu išėjusi motinystės priežiūros atostogų ir vaikams skiriu daug laiko, tačiau tikrai nesijaučiu viena tėvystėje.
Vaidoto žmona Patricija: Vyras užima atsakingas pareigas, todėl beveik visuomet būna paskendęs darbuose. Net grįžęs namo jis mąsto apie darbą, dažnai nuo mūsų atsiriboja. Kai pasiilgę vaikai intensyviai reikalauja dėmesio, jis sutrinka, nelabai žino, ko imtis. Stengiuosi pašnabždėti kokių idėjų, tačiau jis visaip bando bėgti nuo siūlomos veiklos, į bendravimą su vaikais žvelgia gana atsainiai. Skaudu, bet nejaučiu jokio nuoširdaus vyro susidomėjimo savo vaikais. Vaikų ugdymo procesuose jis beveik nedalyvauja, užima stebėtojo vaidmenį. Darželiai, mokyklos, būreliai, gydymo įstaigos yra tik mano ir mano vaikų reikalas. Gerai tai, kad vyras visuomet mane palaiko, pasitiki mano auklėjimu ir ugdymu, vaikams jis geras. Vis dėlto norėčiau, kad vyras ne tik mus palaikytų, bet ir bendradarbiautų, įsitrauktų į šeimos gyvenimą.
Tėvų tipai: nuo tobulo tėvo iki tirono
Pagal savo būdą ir bendravimo stilių psichologai skiria kelis tėvų tipus. Pagal juos gana paprasta būtų identifikuoti ir į klausimus atsakiusius tėčius Rimą ir Vaidotą.
Tobulas tėtis. Toks tėtis – vaikų džiaugsmas. Visada kupinas motyvacijos laiką leisti su vaikais ir idėjų, ką su jais nuveikti. Tobulas tėtis puikiai atpažįsta savo vaikų emocijas, ieško problemų sprendimo būdų. Toks tėtis vaiką ne lepina, bet moko, auklėja, padeda jam įvairiose situacijose. Vaikai jaučiasi saugūs, ramūs, auga sumanūs, jautrūs ir laimingi, o užaugę visą gražią patirtį perduoda savo šeimai.
Tėtis-žiūrovas. Tai nedaugžodžiaujantis, ramaus, santūraus būdo tėtis, kurio namuose laukia pagaminti pietūs, švariai aprengti vaikai ir besišypsanti (dažnai skausmingai) žmona. Toks tėtis nesidalija savo išgyvenimais, o tėčio pareigas atlieka techniškai: jei žmona nieko nespėja, nuperka grindų plovimo robotą, moka už geriausius vaikų būrelius, savaitgaliais nuveža šeimą į teatrą ar restoraną. Vaikai greta tokio tėčio auga vadovaudamiesi stereotipais. Jų mąstysenoje aiškiai susiformuoja „moteriški“ ir „vyriški“ vaidmenys. Sūnus ateityje dažniausiai stengiasi išsivaduoti iš tėvo gniaužtų, o dukros neretai išteka už šalto būdo vyrų, kurie su moterimis elgiasi kaip su nevertomis dėmesio.
Egzistuojantis tėtis. Tai tėtis, kuris beveik nedalyvauja šeimos gyvenime. Dažniausiai tai būna darboholikai verslininkai, manantys, jog jų vaidmuo – tik uždirbti daug pinigų, aprūpinti šeimą. Namuose jie nori visiškos ramybės, todėl vaikai dažnai būna užmiršti, žmona – nereikalinga. Greta tokio tėvo augantys vaikai turi daug nuoskaudų, juos kankina ilgesys ir liūdesys. Vaiko ateitis yra mamų rankose. Jei tėvas bus giriamas – ateityje vaikai gali būti maksimalistai ir atkakliai siekti užsibrėžtų tikslų. Jei mama tėvą niekina, tuomet vaikai gali užaugti sutrikę, silpnavaliai.
Tėtis-vaikas. Tai tėtis, kuris negeba elgtis brandžiai ir priimti sprendimų. Jis pats yra tarsi vaikas, kuriam reikia rūpesčio ir priežiūros. Jei žmona valdinga ir puikiai vadovauja šeimos gyvenimui, tuomet šeima būna labai laiminga. Vaikai tėtį-vaiką dievina: jie kartu kvailioja, žaidžia. Tačiau ateityje kyla grėsmė, jog vaikai liausis tokį tėvą gerbę, laikys jį geru, bet silpnavaliu.
Tironas. Tai griežtomis taisyklėmis besivadovaujantis tėtis, visuomet „tiksinti emocijų bomba“. Toks tėtis – itin sunkaus charakterio, išdidus ir ginčytis mėgstantis žmogus, kurio buvimas namuose dažnai kelia įtampą. Vaikai greta tokio tėvo auga nervingi, įtarūs, juos dažnai kamuoja įvairios baimės.
Stereotipai menkina tėvo vaidmenį
Turbūt kiekviena moteris nesunkiai suskirstytų savo tėvus ir vyrus į tinkamas „dėžutes“. Iš šių „dėžučių“ ištrūkti nelengva, tačiau, labai norint, net ir atsainiausias tėtis gali tapti tokiu, apie kokį svajoja kiekvienas vaikas – pavyzdingu ir rūpestingu tėvu.
Kaip padėti tėvams rasti savo unikalų vaidmenį ir tapti nepamainomu tėčiu savo vaikui? Pirmiausiai visiems vertėtų išsivaduoti iš stereotipų, kurie neigiamai veikia mūsų požiūrį į tėvystę ir tėvų–vaikų santykius.
- Tėčiams labai dažnai priskiriamas „baudėjų“ vaidmuo. Dažnai sakoma: „Oj, pamatys tėtis, bus blogai!“, „Na gausi dabar nuo tėčio, jei sužinos!“. Juokingiausia, kad tėčiai apie tai dažniausiai nieko nenutuokia ir nė patys to nežinodami tampa vaikų baimės objektais. Tėčius paversti vaikų priešais linkusios neryžtingos, į „gerųjų“ vaidmenį įsijautusios mamos. Svarbu. Mama, užuot gąsdinusi tėvu, turėtų pati priimti sprendimą ir valdyti situaciją. Greta to, vaikui labai svarbu išgirsti ir paties tėvo nuomonę bei požiūrį. Tėtis turi būti ne žmogus, kurio vaikas bijo, o autoritetas, galintis patarti, išmokyti ir padėti.
- Vienas populiariausių šiandieninių mitų, menkinančių tėvo vaidmens svarbą, yra laikyti vyrą tik žmonos pagalbininku. Savaime suprantama, pagalbininkas – tai nėra prastas vaidmuo, tačiau tiek žmona, tiek vyras jau savaime yra vienas kito pagalbininkai. Nešti pirkinius, paduoti servetėles, patikrinti namų buities prietaisus yra svarbu, tačiau šios užduotys nėra tiesiogiai susijusios su tėčio ir vaiko ryšio mezgimu, bendravimu. Atskiras ir reikšmingas tėčio vaidmuo vaikui lygiai toks pat svarbus kaip ir mamos. Svarbu. Tėtis – tai ne mamos pagalbininkas. Jis yra vienintelis ir ypatingas vaiko tėtis – su savo individualiu bendravimo stiliumi ir ypatybėmis.
- Kartais manoma, jog tėtis turi būti toks kaip mama. Priešingai – vaikas kuria atskirus santykius: su mama – kaip su mama, su tėčiu – kaip su tėčiu. Vaikui labai svarbu formuoti savitą požiūrį į skirtingus charakterius, moteriškumą, vyriškumą. Tėtis su vaiku kuria savo asmeninį santykį, savas taisykles ir ritualus. Jis su vaiku būna visai kitaip nei mama. Dažniausiai tėviška bendravimo su vaiku forma reiškiasi per aktyvią veiklą, adrenaliną, linksmybes. Svarbu. Žmonai nederėtų kritikuoti vyro: „Tau su vaikais tik linksmybės, o aš pervargusi, nemiegojusi, nuo maitinimo skauda krūtis, nuo nešiojimo – rankas!“. Vyras tikrai suvokia, koks ypatingas ir svarbus mamos vaidmuo. Tad svarbu nesumenkinti ir tėviškojo vaidmens, pasitikėti. Tėčiams vaiko gerovė rūpi lygiai taip pat kaip ir mamoms.
- Neretai sakoma, jog, kol vaikas mažas, tėtis jam nereikalingas. Tai netiesa. Kuo anksčiau tėtis užmezga santykį su savo vaiku, tuo stipresnis būna jų ryšys, tuo geriau jie vienas kitą pažįsta, daugiau vienas apie kitą išmoksta. Svarbu. Mama, tėtis ir vaikas privalo vienas kitą pažinti, augti ir mokytis kartu nuo pat pradžių.
Geras tėvas: koks jis?
- Jis kuria nuoširdų ryšį su savo vaiku, noriai su juo leidžia laisvalaikį.
- Rūpinasi vaiko jausmais ir visada būna šalia, kai jo reikia.
- Geba išklausyti, suprasti ir patarti.
- Rūpestingas tėtis ne teisia, kritikuoja, o palaiko ir drąsina.
- Brėžia ribas. Jis puikiai jaučia disciplinos, aiškių taisyklių ir linksmybių balansą.
- Visuomet palaiko ir gerbia savo vaikų mamą. Nesutarimus aptaria, kai vaikai negirdi.
- Tvirtai laikosi savo nuomonės ir geba puikiai valdyti situacijas. Jis yra tvirtos valios ir stiprybės pavyzdys.
