„Piktojo mokytojo išpažintimi“ socialiniuose tinkluose pasidalinęs ir didelę diskusiją apie pedagogų darbą sukėlęs klaipėdietis Mindaugas Jonas Urbonas atviras: kadaise šviesos nešėjais vadinti mokytojai tampa atsiprašinėjančiais pastumdėliais ir nuolatinės emocinės įtampos įkaitais. Šviežias jauno mokytojo žvilgsnis į tai, kaip pedagogus veikia dusinanti biurokratija, mokinių teisės ir pretenzingos „supermamytės“, – interviu su „piktuoju mokytoju“.
Kiek laiko dirbate pedagoginį darbą?
Pastaruosius ketverius metus progimnazijos mokinius mokau lietuvių kalbos ir literatūros. Apskritai pedagoginį darbą dirbti pradėjau neformaliajame švietime, taip pat vedžiau teatro pamokas dvyliktokams. Nebuvo lengva „įsisprausti“ į mokyklos nišą. Niekas nenorėjo „rimto dalyko“ mokytojo vyro ir dar be patirties. Dabar pradedantiesiems pedagogams kur kas lengviau, nes yra programa „Renkuosi mokyti“. Labai daug pedagogų išeina į pensiją, keičiasi mokytojų karta. Manau, netrukus ims labai stigti pedagogų.
Kas paskatino parašyti tekstą „Piktojo mokytojo išpažintis“? Kokių reakcijų sulaukėte?
Apie iššūkius pedagogikoje retai kas prabyla, todėl natūraliai kyla noras praverti tas kreivo švietimo sistemos veidrodžio duris. Šneku ne tik apie savo, bet apskritai visų pedagogų patirtis. Rašau spontaniškai, dažniausiai dėl to, kad daugelis žmonių, neturinčių nieko bendra su pedagogika, labai išmano, kokie yra mokytojai, kokie mokiniai, tačiau neturi žalio supratimo, kas vyksta už mokyklos fasado.
Daugelis žmonių, neturinčių nieko bendra su pedagogika, labai išmano, kokie yra mokytojai, kokie mokiniai, tačiau neturi žalio supratimo, kas vyksta už mokyklos fasado.
Reakcijų, pasidalinus įžvalgomis, buvo įvairių, bet jos manęs nenustebino. Pedagogas supranta pedagogą, o tie, kas yra už švietimo sistemos borto, tikrai negaili mokytojams supuvusių pomidorų. Nesvarbu, ar tu pedagogas, ar verslininkas, ar kasininkas, mus nuolat kritikuoja ir verčia jaustis blogai tie, kurie nieko neišmano. Deja, susiformavo tokia normatyvi bendravimo kultūra. Žmonių komentarai internete yra neblogas mūsų dvasinės tautos sveikatos rodiklis: kelti savo menkavertiškumą, žeminant kitą, yra tam tikra norma.
Kaip šiandien mokykloje jaučiasi mokytojas?
Mes nuolat girdime pačius gražiausius žodžius apie mokytojus: jie neša gyvenimo šviesą, atveria langus į pasaulį. Išjungus mikrofonus ir nuvalius grimą, už uždarų durų mokytojas lieka tik pastumdėlis – nuolat besiteisinantis, keliaklupsčiaujantis ir atsiprašinėjantis.
Išjungus mikrofonus ir nuvalius grimą, už uždarų durų mokytojas lieka tik pastumdėlis – nuolat besiteisinantis, keliaklupsčiaujantis ir atsiprašinėjantis.
Mokyklos tampa vis atviresnės tėvams, kurių dalis itin negatyviai vertina pedagogus, todėl daugelis mokytojų yra nuolatinėje įtemptoje gynybinėje parengtyje. Mes nuolat jaučiame spaudimą vertindami mokinį. Mokytojas šiandien patiria ne tik jį puolančių mokinių tėvų pažeminimus, bet ir pačių mokyklos vadovų terorą. Mokytojams grasinama, neleidžiama per pertraukas kalbėtis su kolegomis, jie sekami filmavimo kameromis, kurios šiaip jau skirtos užtikrinti mokinių saugumą. Jeigu kažkam esi neparankus ir nepatogus, esi už tai gniuždomas. Daugelis mokytojų dirba kasdien patirdami psichologinį terorą. Norėdami keisti visuomenę, turėtume gerinti, visų pirma, emocinės aplinkos sąlygas. Nustoti persekioti, reikalauti, žeminti. Laimei, mano mokyklos administracija šauni, ji mane palaiko, skatina veikti. Tačiau tai, kas dedasi aplinkinėse mokymo įstaigose, yra kraupu.
Visi tėvai ir mokiniai nori įkvepiančio pedagogo, kuris uždegtų, su kuriuo vaikas jaustųsi saugus ir patirtų mokymosi džiaugsmą, tačiau tuo pat metu pedagogams priekaištaujama, kad jie nieko neveikia, turi per daug atostogų, kad jų darbas – net ne darbas, o amžinas poilsis… Kaip Jūs visi įsivaizduojate uždegantį mokytoją, kuris amžinai užsikasęs pildydamas lenteles, taisydamas krūvas sąsiuvinių, paskendęs ataskaitose, posėdžiuose, galų gale sistemoje, kurioje atlieka daugybę kitų prievolių? Kartais pamoka virsta antraeiliu dalyku, nes pedagogas tarnauja popieriams, kurių XXI amžiuje ne mažėja, bet – priešingai – spėk viską pildyti.
Pedagogas tarnauja popieriams, kurių XXI amžiuje ne mažėja, bet – priešingai – spėk viską pildyti. Sistema, kurioje dirbu, yra perteklinis biurokratizmo lovys.
Daug rašote apie „sisteminį darbą pačioje sistemoje“. Ką turite galvoje? Kaip apibūdintumėte tą sistemą, kurioje dirbate?
Sistema, kurioje dirbu, yra perteklinis biurokratizmo lovys. Vienas iš pavyzdžių: klasėje yra 27 mokiniai, kuriuos noriu vakare nuvesti į spektaklį. Mano užduotis – surašyti instruktažus, sudaryti ir siųsti nuolat dėl įvairių aplinkybių kintančius sąrašus, informuoti tėvus, apskaičiuoti finansus, surinkti pinigus, sudaryti kelionės maršrutą, pasirūpinti ir apgalvoti, kas ir kaip grįš namo, o svarbiausia – surasti kitą lydintį pedagogą, kuris po darbo galėtų lydėti mokinius už šokolado plytelę, nes vienas mokytojas gali lydėti tik 15 mokinių. Eini, prašai, pildai… Kartais tai trunka visą savaitę. Tai vargina, krenta mokytojo entuziazmas viską organizuoti. Be to, norint veikti kūrybiškai, tenka aukoti savo neapmokamas gyvenimo valandas, atimti laiką iš savo šeimos, vaikų, galų gale gyvenimo sau ir dėl savęs. Žinoma, kartais tai teikia nemažai džiaugsmo, nes atiduodi save kitiems, jauti prasmę, bet kiek tu per mokslo metus gali padaryti tokių žygių? Vieną? Du? Tris?
Mano galva, reikia didesnio pasitikėjimo mokytoju, jo kūrybinėmis galiomis, leisti pačiam mokytojui patikėti, kad jis yra kūrybiškas. Tai labai svarbu. Tam, kad galėtume šioje sistemoje veikti kūrybiškai ir laisvai, reikia galybės pozityvumo. Kartais tai visai neblogai pavyksta, o kartais atsitiktinis pokalbis su pretenzinga „supermama“ gali atimti bet kokį ūpą veikti, imi abejoti savo, kaip mokytojo, verte.
Kokias dabartinių mokinių savybes išskirtumėte? Kas, Jūsų manymu, tam daro didžiausią įtaką?
Išskirčiau mokinių nesavarankiškumą. Mokinys vieno ar kito dalyko dažnai negeba ne dėl to, kad jam trūksta motyvacijos, kad jį sunku sudominti ar kad jo tokie gebėjimai, bet dėl to, kad nemaža dalis mokinių yra įpratę, jog sunkumus už juos išsprendžia patys tėvai. Nurašyti teksto pratimą ir įrašyti praleistas galūnes daugeliui yra kančia, nes tai reikalauja pastangų. Mokiniui daug lengviau pasakyti, kad jis nesupranta ir prasėdėti visą pamoką nieko neveikiant. Jis geba pateisinti savo tingėjimą, nes taip leidžiama namuose. Tokiu būdu formuojasi žema mokinio savivertė, jis neturi ambicijų, troškimo patirti sėkmę savo valios pastangomis.
Nemaža dalis mokinių yra įpratę, jog sunkumus už juos išsprendžia patys tėvai. Nurašyti teksto pratimą ir įrašyti praleistas galūnes daugeliui yra kančia, nes tai reikalauja pastangų.
Dar labai svarbus dalykas: šiandien teisės yra žinomos geriau už pareigas – tai jau vyresniųjų mokinių skydas: aš neprivalau, nenoriu, nedarysiu ir niekas neprivers. Tuomet pedagogai sulaukia tėvų pretenzijų, kad šie nemoka dirbti su jų vaikais, pusmetyje turinčiais aštuonis nepatenkinamus įvertinimus iš aštuonių skirtingų dalykų. Vėlgi atsakomybė tenka mokytojui, negalinčiam nieko reikalauti iš mokinio, tačiau turinčiam demonstruoti stebuklus už 600–700 eurų užmokestį.
Būdami skirtingų dalykų mokytojais, mokiniams perteikiame tik bendruosius kultūrinius bendravimo šablonus. Jei pavyksta, skatiname kūrybiškumą, įkvepiame, tačiau visas mokinio elgesys, jo požiūris į mokslą, į pedagogą ir pasaulį yra atsinešamas iš namų. Jį pozityvumo linkme galime pakreipti tik labai nedaug. Tad jei šeimoje linkstama viską vertinti pretenzingai, priekabiai, stokojant elementariausios pagarbos, tuo vadovausis ir pats mokinys.
Kokį vaidmenį mokykloje šiandien vaidina tėvai? Ar dažnai tenka su jais susidurti? Kokie yra tėvų–mokytojų santykiai?
Mano aplinkoje didžioji dalis tėvų yra pakankamai sąmoningi ir reiškia pagarbą pedagogams. Tai labai įkvepia. Tačiau kita dalis, žinoma, gesina visą entuziazmą. Be to, mano šeimoje yra daugiau pedagogų, tad žinau, su kokiais tėvais tenka susidurti ir kitiems mokytojams.
Žvelgdamas į tuos neadekvačiai situaciją vertinančius tėvus, pastebiu vieną tendenciją: mokytojo parašytas pažymys ar pastaba dėl vaiko elgesio yra labai sureikšminami, tėvai pažymius ir pastabas linkę prisiskirti sau, kaip auklėjimo ir ugdymo įvertinimą. Neretai sulaukiu tokių priekaištų, kaip „skaitėme / mokėmės visi drauge, tai kodėl pažymys prastas?“ ir pan. Manau, tokios priekabės susijusios su brandos stoka, menka saviverte. Tokie tėvai dažnai savo vaikams daro „meškos paslaugą“, stengdamiesi sunkumus įveikti už juos. Dažnai galvojama, kad ateisiu pas piktąjį, nieko apie mano vaiką neišmanantį pedagogą ir „pastumdysiu“ reikalus taip, kaip reikia, o tada jau vaikas patirs sėkmę. Kai kurie pedagogai pasiduoda, pažymiais imituodami vaiko sėkmę, tačiau, mano galva, svarbu išlikti sąžiningiems bei oriems, nesileisti stumdomiems. Tokiais atvejais reikėtų suprasti, kad toji reikalaujanti mamytė, trokštanti, kad mokytojas pažymiu paliudytų, kokia ji gera mama, tiesiog negali įtikėti savo, kaip motinos, galiomis ar pripažinti savo vaiko ribotumo. Dialogo vengiantiems, kaltinantiems ir šantažuojantiems tėvams reikėtų parodyti duris.
Mokytojo parašytas pažymys ar pastaba dėl vaiko elgesio yra labai sureikšminami, tėvai pažymius ir pastabas linkę prisiskirti sau, kaip auklėjimo ir ugdymo įvertinimą.
Ko palinkėtumėte savo bendražygiams pedagogams?
Linkiu visiems pedagogams visada pamatuoti savo galimybes, turėti užtektinai orumo, neleisti savęs žeminti, nepasiduoti arogancijai ir abejingumui, pastebėti savo ir mokinio kūrybinį potencialą bei jį atskleisti. Žinote, nors daug kalbėjau apie mokytojo kasdienybės problemas, tačiau daug svarbiau, kiek daug šviesių, pozityvių ir sukalbamų mokytojų dirba Lietuvos mokyklose. Kalbėdami apie savo problemas, nepamirškime, kad visa tai tėra tik vienas prisvilęs biskvitas visoje sluoksniuotoje sistemoje – joje tikrai dar yra saldaus kremo. Nepamirškime juo paskanauti.
