Darželio auklėtojos įspėja: tėvai, susiimkite!

Dalintis

Žengiant į pirmąją ugdymo įstaigą – darželį, nerimauja visi, tačiau dažnai daug didesnė panika apima mažųjų įstaigos lankytojų palydovus. Juk nežinia, kas bus, kaip bus, kodėl, kada…? Daug kalbėta apie tai, kaip vaikams kuo ramiau, lengviau išgyventi pradžią bendraamžių būryje, tačiau apie tėvų adaptaciją kalbama retai. Taigi kaip adaptacinį laikotarpį darželyje „atlaiko“ tėveliai? 

Daug kalbėta apie tai, kaip vaikams kuo ramiau, lengviau išgyventi pradžią bendraamžių būryje, tačiau apie tėvų adaptaciją kalbama retai.

Su vaikais dirbu nei daug, nei mažai – jau aštuonerius metus. Per šį laiką teko susidurti su įvairiausiomis situacijomis. Keletu jų (labiausiai įsiminusių man ir kolegoms) pasidalinsiu. Tikiuosi, mano patirtis bent šiek tiek palengvins tėvų adaptaciją vaikų darželyje. 

Situacija nr. 1

Rugsėjis. Mišri ikimokyklinio amžiaus vaikų grupė (3–6 m.). Nauja patirtis darželyje trimečiam berniukui. Ir tėveliams. Tėtis ryte atvedęs sūnų laiko jį ant rankų ir bando nuraminti, nors pats pasislėpęs po kapišonu braukia ašarą ir net dreba nuo kūkčiojimo.

Patarimas: Pabandykite įsivaizduoti situaciją vaiko akimis: „Darželyje bus taip blogai, kad net tėtis / mama verkia mane čia palikdamas…“. Stenkitės suvaldyti savo emocijas (suprantu, kad kartais tai gali būti nelengva). Vaikas turi matyti, kad jį paliekate ramia širdimi. Neužsibūkite ilgai – tai tik sudirgina vaiką: tarkite kelis žodžius auklėtojai, atsisveikinkite su vaiku (patarčiau turėti kasrytinį ritualą: bučinį, apsikabinimą, sumušti „penketus“ ar „duoti žaibą“) ir išeikite pažadėjęs grįžti vakare.  

Situacija nr. 2

Mokslo metams įsibėgėjus, mišraus amžiaus grupę (2–6 m.) pradeda lankyti naujas berniukas. Tėvai, susipažinę su taisyklėmis, kurių laikomasi grupėje, nustemba, kad viena jų – sauskelnių čia nėra. Pirmoji jų reakcija: „Čia „pampersai“ yra ir bus, mes šito taip nepaliksime, nuo šiol kalbėsimės „per valdžią“ ir t. t…“. 

Patarimas: Nesistenkite įvesti savo taisyklių ten, kur jos jau yra. Jeigu kiekvieno vaiko tėvai bandys įvesti savo taisykles, tai kuriomis iš jų reikės vadovautis? Visada galima kalbėtis ir surasti kompromisą. Auklėtojoms dirbti savo darbą, žinoma, lengviau, kai vaikai su sauskelnėmis – nei šlapių kelnių, nei „balučių“ valyti nereikia, o ir lova visada sausa. Tačiau ar tai naudinga vaikams? Bendradarbiaukite su auklėtojomis, kurios stengiasi gerai atlikti savo darbą ir suformuoti vaikams būtinus įgūdžius. 

Nesistenkite įvesti savo taisyklių ten, kur jos jau yra. Jeigu kiekvieno vaiko tėvai bandys įvesti savo taisykles, tai kuriomis iš jų reikės vadovautis?

Situacija nr. 3

Grupę pradeda lankyti dvimetis berniukas. Jis, kaip ir kiti vaikai, raginamas sutvarkyti vietą, kurioje žaidė ar piešė. Vaikas skatinamas savarankiškai rengtis, autis batukus ir valgyti. Berniuko mamai sužinojus, kad sūnus susiduria su tokiais iššūkiais, auklėtoja informuojama, jog „jis viskam per mažas ir vaiku turi būti „pilnai pasirūpinta“.

Patarimas: Nenuvertinkite savo vaikų ir leiskite jiems tobulėti. Vaikai žingeidūs, jie greitai mokosi ir geba žymiai daugiau, nei jūs įsivaizduojate.

Situacija nr. 4

Tėvai pateikia mandagų prašymą auklėtojai: atsižvelgiant į oro sąlygas ir vaiko norus, parinkti jų dukrai tinkamą lauko aprangą. Spintelėje sukabintos trys striukės, atneštos trejos poros batų bei du šaliko ir kepurės rinkiniai. Žinoma, rinkome mergaitei tinkamiausią striukę ir batus, tarėmės, kuri kepurė geriau dera prie striukės, ir pan. Tuo metu kiti 19 jau pasiruošusių į lauką vaikų kantriai laukė ir kaito… 

Patarimas: Tėvai geriausiai žino savo vaikų judrumą, polinkį prakaituoti ir pan., todėl tikrai gali patys parinkti vaikui tinkamą aprangą. 

Situacija nr. 5

Vėstant orams, prasideda šiltesnių batukų sezonas. Kartu sulaukiame ir batų raištelių iššūkių. Paprašius dvimečio berniuko mamos paieškoti namuose laisvesnių batukų jos sūnui, į kuriuos jis pats galėtų įauti koją, o gal net ir pats pabandytų užsisegti, buvo sulaukta kategoriško atsakymo: „Dėl jūsų užgaidų savo vaikui naujų batų tikrai nepirksiu“. 

Patarimas: Išklausykite auklėtojų rekomendacijas, patarimus. Kai vaikas pats apsiauna batuką, pats jį užsisega (užtrauktuku ar „lipuku“), patiria ne tik džiaugsmą, gauna pagyrų, bet ir dirba jo pirštukai, ugdoma smulkioji motorika, naudinga pirštų, riešo koordinacijai ir net kalbinei raiškai. O kokia nauda vaikui, jeigu jis atkiša koją ir viską padaro auklėtoja? Jokios. Be to, jei išnarplioti raištelius, juos atlaisvinti, įsprausti koją ir galiausiai juos užrišti pagalbos reikia tik vienam – taigi nesunku. Bet kai grupėje vaikų 20, jau iššūkis.

Situacija nr. 6

Penkiametės mergaitės mama niekaip neranda „bendros kalbos“ su auklėtoja. Namuose, kalbėdama su artimaisiais, mama vaikams girdint išvadina auklėtoją necenzūriniais žodžiais, menkina jos gebėjimus dirbti ir pan. Kitą dieną atėjusi į darželį mergaitė labai atvirai viską išpyškina auklėtojai. Tuo metu mama stovi šalia paraudusiais skruostais.

Patarimas: Tėvai savo vaikams – autoritetas. Iš tėvų vaikai mokosi kalbėjimo manieros ir kultūros, taip pat valdyti emocijas ir formuoti nuomonę. Apie pedagogus jūs, tėvai, galite manyti ir kalbėti, ką tik norite – tai jūsų teisė. Tik nedarykite to girdint vaikams. Ne dėl to, kad auklėtoja sužinos, bet dėl to, kad jūs formuojate vaiko požiūrį į ugdytoją (auklėtoją, mokytoją, dėstytoją). Ateityje jūsų vaikas nejaus pagarbos kitiems pedagogams, nes jų autoritetas – jūs – taip pasakėte.

Apie pedagogus jūs, tėvai, galite manyti ir kalbėti, ką tik norite – tai jūsų teisė. Tik nedarykite to girdint vaikams. Jūs formuojate vaiko požiūrį į ugdytoją.

Situacija nr. 7

Tėčiui patarus neauti sūnui darželyje „kroksinių klumpių“ (nežinau, kaip jas kitaip pavadinti) ir net nespėjus paaiškinti kodėl, auklėtoja buvo paprašyta pateikti raštišką dokumentą, kuris to reikalauja. 

Patarimas: Išklausykite auklėtojas, jos tikrai turi argumentų, kodėl prašo vieno ar kito dalyko. Ši situacija ne išimtis: darželyje vaikui rekomenduojama patogi, lengva avalynė fiksuotu kulnu besiformuojančiai vaiko pėdai. To prašoma ir dėl saugumo, kad einant ar bėgant koja bate neslystų, ir vaikai, einantys iš paskos, neužmintų, taip sukeliant pavojų kristi, susižeisti.

Situacija nr. 8

Keletą rytų per savaitę šešiametė mergaitė prašo savo tėčio, kad jos nepaliktų miegoti ir paimtų iš darželio vos pavalgius pietus – 13 val. Tėtis, norėdamas kuo greičiau išsisukti ir sprukti pro duris, sutinka: kaskart pažada ateiti sutartą valandą, mirkteli akį auklėtojai (suprask – neateisiu) ir išeina. Mergaitė visą dieną niekuo neužsiima teisindamasi: „Juk tuoj ateis tėtis, galiu nespėti“, nuolat stebi laikrodį (gana neblogai išmano laiką), nerimastingai tikslinasi, ar daug dar liko iki 13 val. Galiausiai, pavalgiusi pietus ir nesulaukusi tėčio, labai nusivilia ir nusiminusi eina miegoti. Tai kartojasi visus metus. Pokalbiai su tėčiu nepadeda. 

Patarimas: Nemeluokite vaikams. Jūs esate artimiausi, patikimiausi jų saugumą užtikrinantys žmonės. Tai, kas jums galbūt atrodo nekaltas melas, jiems yra didžiulis nusivylimas: artimiausias žmogus nesilaikė duoto žodžio, apgavo, nuvylė, išdavė. P. S. Ir nežadėkite vaikams, kad darželyje bus labai smagu. Nes juk gali smagu ir nebūti. Kalbėkite faktais – bus daug vaikų, žaislų ir pan.

Tai, kas jums galbūt atrodo nekaltas melas, jiems yra didžiulis nusivylimas: artimiausias žmogus nesilaikė duoto žodžio, apgavo, nuvylė, išdavė.

Situacija nr. 9

Labai kūrybinga šešiametė mergaitė itin mėgsta piešti akvarele ar guašu. Tai aišku vos pažvelgus: įsijautus į kūrybinį procesą, dažai skrieja visur. Mama, pamačiusi  kūrybinio proceso „palikimą“ – išteptas rankoves, pilvą ir sijonėlį – išvadina mergaitę „terle“, „teple“, „murze“ ir panašiais sinonimais bei nepamiršta paminėti, kad jai bus gėda su tokia išsitepusia dukra užeiti į parduotuvę. Tai pasikartoja keletą kartų. Auklėtoja pasiūlo nupirkti mergaitei prijuostėlę, skirtą piešimui, bet idėja kažkodėl neįgyvendinama. Galiausiai mergaitė visiškai atsisako piešti su dažais, bijodama vėl nuliūdinti mamą. 

Patarimas: Į darželį vaiką renkite patogiais drabužiais, kurių negaila ištepti ar kitaip apgadinti. Vaikams svarbu jaustis patogiai – juk darželis yra jų antrieji namai, o ne madų šou scena. Svarbu, kad apranga neribotų jų judesių ir ypač noro kurti.

Vaikams svarbu jaustis patogiai – juk darželis yra jų antrieji namai, o ne madų šou scena.

Situacija nr. 10

Pradėjus dirbti su nauja šešiamečių grupe, susiduriama su visiškai nebendraujančiu berniuku. Jis kalba tik su mama ir tėčiu. Kalbos sutrikimų neturi – kalba aiškiai, rišliais sakiniais. Berniuką bando prakalbinti ir logopedas, ir psichologė, tačiau berniukas tyli ir delbia žemėn akis. Praėjus beveik pusei metų, pamažu užsitarnavus berniuko pasitikėjimą, auklėtojai pavyksta su juo pasikalbėti. Išaiškėja ir berniuko tylos priežastis – tai dažnas mamos prašymas: „Tik niekam šito nepasakok“. Berniukas tiesiog nežino, ką gali pasakoti, o ko ne, todėl, nenorėdamas liūdinti ir nuvilti mamos, nusprendžia niekam nieko nepasakoti.

Patarimas: Neprašykite vaiko tam tikrų dalykų laikyti savyje. Dažnu atveju jie vis tiek papasakoja ir dar priduria: „Tik niekam nesakyk, nes mama neleido“. Kiekvienas esame skirtingi ir į prašymus reaguojame individualiai. Neapsunkinkite vaikų savo paslaptimis. Kartu ugdykime vaikų nuoširdumą, komunikabilumą, atvirumą, gebėjimą laisvai reikšti savo mintis bei dalintis idėjomis. 

Pasitikėkite pedagogais. Jie yra savo srities profesionalai ir šį darbą pasirinko tikrai ne dėl prestižo ar didelio atlyginimo, o iš, kaip madinga sakyti, pašaukimo, meilės vaikams, kūrybai. Visi žmonės skirtingi ir negaliu kalbėti už visus, bet manau, kad stengiantis bendrauti ir bendradarbiauti, su kiekvienu galima rasti geriausią iškilusios problemos sprendimo būdą.  Kalbėkimės, klausykimės, girdėkime – tegul darželis būna vieta, kur vaikai su džiaugsmu eina pažinti pasaulio. 

Nepraleskite nieko.
Prenumeruokite naujienlaiškį