Šiltnamio vaikai: keturių psichologių komentarai

Dalintis

Daugelis psichologų pastebi tendenciją: šiuolaikiniai vaikai labai lengvai pažeidžiami emociškai, nebrandūs, jie mažiau savarankiški ir atsakingi. Tėvai, vaikus augindami „šiltnamio“ sąlygomis, visais įmanomais būdais mėgina užkirsti kelią vaikų nesėkmėms ir klaidoms: drausdami, varžydami, spręsdami už juos, patys parinkdami savo vaikams nuo būrelių iki draugų. Kokią žalą toks perdėtas rūpestis daro vaikų psichologijai ir būdui?

Rūpesčiai mokykloje

Ugdymo įstaigose dirbantys psichologai pastebi, jog tėvai stengiasi iš vaikų kelio „pašalinti“ visus nepatogumus: klasėse ar darželio grupėse netinkamai besielgiančius vaikus, neįtinkančius pedagogus. Nesibaigiantys tėvų prašymai perkelti, persodinti, pakeisti, išmesti „nepatogius“ mokyklos bendruomenės narius atrodo kaip siekis savo vaikams sukurti jaukų „šiltnamį“. „Kartais dėl pažymių, mokytojo pasakytų žodžių, nustatytų sąlygų ir pan. kyla emocingų nesutarimų, virstančių ilgu aiškinimosi procesu. Labai liūdna, kad tos „kovos“ taip nelygiai pasiskirsto ten, kur, mano požiūriu, nėra būtinos. Bet kai iš tiesų galima pakovoti, tėvai dažnai nedrįsta“, – sako vaikų psichologė Inga Polikevičiūtė, konsultuojanti Psichologinės ir psichoterapinės pagalbos studijoje „Nendrė“.

Tėvai stengiasi iš vaikų kelio „pašalinti“ visus nepatogumus: klasėse ar darželio grupėse netinkamai besielgiančius vaikus, neįtinkančius pedagogus. Nesibaigiantys tėvų prašymai perkelti, persodinti, pakeisti, išmesti „nepatogius“ mokyklos bendruomenės narius atrodo kaip siekis savo vaikams sukurti jaukų „šiltnamį“.

Tendenciją liudija ir daug darbinės patirties skirtingose ugdymo įstaigose sukaupusi psichologė Raimonda Strazdienė: „Tėvai mėgina iš savo vaikų klasių pašalinti visus mušeikas, nemandagius, neišauklėtus, „blogus“ vaikus, netinkamai pasielgusius ar galinčius pasielgti su jų „neliečiamuoju“. Ir, aišku, dar paauklėti tų vaikų tėvus“. Psichologė ragina tėvus nustoti taip aktyviai kištis į mokinių tarpusavio santykius ir palikti vietos augti asmenybėms: „Visų nepatogių žmonių iš savo gyvenimo nepašalinsime. Reikia mokyti savo vaiką spręsti konfliktus. Žinoma, tėvų pareiga stebėti, kas vyksta, domėtis, nepalikti visko savieigai. Tačiau daugelį problemų su tėvų padrąsinimu vaikai pajėgūs išspręsti patys. Problema ta, kad tėvai jais netiki ir nepasitiki“. Greičiausiai būtent todėl šiltnamio vaikai auga savimi nepasitikintys, baimingi.

Daugelį problemų su tėvų padrąsinimu vaikai pajėgūs išspręsti patys. Problema ta, kad tėvai jais netiki ir nepasitiki.

Šiuolaikiniai vaikai: čia, dabar ir greitai

Šiltnamio vaikai išsiskiria viena labai akivaizdžia savybe – nekantrumu ir irzlumu. „Labai dažnai tėvai stengiasi patenkinti vaiko norus kuo skubiau – perka žaislus, telefonus, įvairius daiktus. Vaikui panorėjus, jis iš karto gauna, ko užsigeidžia. Todėl neretai paaugę vaikai nesupranta, kodėl jų noras negali būti išpildytas tučtuojau“, – teigia VšĮ Psichologinės ir psichoterapinės pagalbos studijos „Nendrė“ psichologė Marina Guptor. Pildydami visas vaikų užgaidas, tėvai ugdo neryžtingų, nekantrių, nemotyvuotų vaikų kartą, negebančią siekti tikslo ir priimti svarbių sprendimų.  

Labai dažnai tėvai stengiasi patenkinti vaiko norus kuo skubiau – perka žaislus, telefonus, įvairius daiktus. Vaikui panorėjus, jis iš karto gauna, ko užsigeidžia.

Daiva Karkockienė, VDU psichologijos mokslų daktarė, atvirauja: „Mama, turinti paauglį sūnų, su pasididžiavimu pasakojo apie tai, kaip už kiekvieną puikų įvertinimą, dalyvavimą olimpiadoje ir bet kokį kitą pasiekimą moksle jam sumoka sutartą sumą pinigų (mama turi tam sudariusi visą sistemą). Jokių pareigų ar atsakomybių vaikas šeimoje neturi. Mama nekreipia dėmesio ir į tai, kad jis neturi jokių elementariausių kasdienių įgūdžių, tokių kaip tvarkymasis, mokėjimas pasigaminti valgį“. Anot psichologės, sunku įsivaizduoti, koks sunkus suaugusiojo gyvenimas laukia šio nesavarankiško ir atsakomybės jausmo nepažinusio paauglio. Žinoma, reikia pripažinti, kad tėvai tokių vaikų skatinimo ir ugdymo metodų imasi ne blogų norų vedami, tačiau vadovaudamiesi visiškai neteisinga interpretacija, kaip užauginti laimingą ir sėkmingą vaiką.

Ieškantys tėvai

Dėl ko šiuolaikiniams tėvams kyla toks didelis noras kontroliuoti, spręsti ir veikti už vaiką? Pirmiausiai, dėl baimės. Baimės, jog vaikas bus nelaimingas, jam nesiseks, jis nieko gyvenime nepasieks. Dėl nepasitikėjimo savo vaiku ir pasauliu. Dėl savo vaikystės patirčių. Dėl aplinkos spaudimo kažin kokiu būdu tapti tobulais. Psichologė Inga Polikevičiūtė teigia, jog šiandien regi didelį tėvų pasimetimą ir ieškojimus, vedančius į kraštutinumus: „Keičiantis įstatymams, visuomenėje atsiranda tėvų nerimo ir baimių, kad jie kažką gali padaryti ne taip, gali suklysti. Tos baimės ir nerimas ima veikti ne kaip akstinas tobulėti, bet kaip stabdis, neleidžiantis giliau pajausti vaiko poreikių ir juos atliepti“. Ieškojimuose pasiklydę tėvai ugdo tokius pat pasimetusius, neryžtingus, įtikti mėginančius vaikus. Anot psichologų, pernelyg kontroliuojančių tėvų vaikai „išmoksta bejėgiškumo“. I. Polikevičiūtė įsitikinusi: „Vaikas, jausdamas stiprius tėvų išgyvenimus, gali taip pat tapti itin nerimastingas, drovus, gali net nebenorėti bendrauti su tėvais. Jausdamas perdėtą kontrolę, vaikas ar paauglys kartais ima kerštauti, pažeidinėti bet kokias taisykles, kovoti dėl valdžios su tėvais arba visiškai pasiduoda, praranda motyvaciją, norą veikti“.

Keičiantis įstatymams, visuomenėje įsivyrauja tėvų nerimas ir baimės, kad jie kažką gali padaryti ne taip, gali suklysti.

Riba tarp meilės ir rūpesčio

Iš tiesų įsitraukimas į vaiko gyvenimą yra labai sveikintinas dalykas. Tėvų palaikymas, buvimas šalia ir emocinė parama yra svarbiausi aspektai, leidžiantys vaikui vystytis ir augti laimingam, emociškai stabiliam. Nė vieni tėvai, aktyviai dalyvaujantys vaiko gyvenime, nenori nieko bloga. Tačiau riba tarp sveiko domėjimosi, pagalbos vaikui ir visiškos jo kontrolės yra labai nedidelė – ypač siekiant visa ko geriausio savo vaikui. „Meilės savo vaikui per daug nebūna. O štai rūpestis gali būti visai ne apie meilę. Jis gali būti įkyrus, užgožiantis, egoistiškas, įtarus, demonstratyvus. Gali būti labai daug rūpesčio, kurį visi mato, ir nepakankamai tikros, nuoširdžios meilės. Rūpestis dažniausia pasireiškia veiksmais, o meilė – jausmais“, – sako Raimonda Strazdienė. Psichologai sutaria, kad vaikams reikia kurti taisykles, skirti pareigas, mokyti veikti savarankiškai. Tėvai raginami labiau pasitikėti savo vaikais, leisti jiems klysti ir tokiu būdu mokytis, tobulėti. Anot R. Strazdienės, „stipriai kontroliuojamas vaikas neišmoksta adekvačiai vertinti savo ir kitų klaidų, savikontrolės, kenčia jo savivertė. Jis įgunda įtikti. Tokiems vaikams sunku susirasti draugų, o dar sunkiau išlaikyti ryšį. Jie jau taip išmoko: ateis rūpestinga mama ir suras, su kuo draugauti. Auga žmogus, kuris moka tik gauti, bet ne duoti“.

Rūpestis gali būti visai ne apie meilę. Jis gali būti įkyrus, užgožiantis, egoistiškas, įtarus, demonstratyvus. Stipriai kontroliuojamas vaikas neišmoksta adekvačiai vertinti savo ir kitų klaidų, savikontrolės, kenčia jo savivertė.

Šiltnamio vaikų bruožai

  • Psichologiškai neatsparūs, itin jautrūs
  • Menkos savivertės
  • Negeba spręsti konfliktų
  • Neišugdyta savikontrolė
  • Nervingi ir irzlūs
  • Reiklūs ir nekantrūs
  • Neryžtingi, bijo naujovių, rizikos

Psichologų įžvalgos

Vaikų psichologė Raimonda Strazdienė:

  • Įgūdžiai formuojasi veikiant, bandant, klystant, patiriant įvairias emocijas, atradimus, praradimus. Neatimkite iš vaiko galimybės gyventi gyvenimą. 
  • Atsiverskite vaiko gimimo liudijimą ir pažiūrėkite, kiek vaikui metų. Jei jam 12, o jis vis dar nuoširdžiai tiki Kalėdų seneliu – tai jau ženklas, kad persistengėte jį tuo įtikinėdamas. Sveikai vaiko raidai, fizinei ir emocinei brandai yra sveikas tam metas. 

Vaikų psichologė Inga Polikevičiūtė:

  • Pirmasis žingsnis – savo elgesio refleksija – kartais yra pats sunkiausias. Pažvelgus į save, viskas klostosi gerokai lengviau.
  • Neskirdami vaikams pareigų, nemokydami sutarti su aplinkiniais, visuomet vaikus pateisindami ar paguosdami kiekvienąkart, kai matome bent menkiausią liūdesio šešėlį vaiko veide, mes neužauginsime asmenybės – t. y. žmogaus, galinčio dirbti ir mylėti.

Psichologė Marina Guptor:

  • Daug girdime, kaip žmonės kenčia nuo „perdegimo“. Mūsų vaikai auga tokioje realybėje, tad tėvai stengiasi juos apsaugoti nuo streso. Manau, vaikus reikia ne saugoti nuo streso (dažnai to net ir neįmanoma padaryti), bet mokyti juos psichologinio atsparumo.
  • Tokia perdėta meilė, kai tėvai stengiasi nuo visko apsaugoti vaikus, asocijuojasi su begaline baime. Mano nuomone, tokia meilė vaikui padaro „meškos paslaugą“: užuot mokę jį priimti gyvenimo sunkumus ir savarankiškai ieškoti pagalbos, tėvai vaikams pasėja baimę ir nerimą.

Psichologė Daiva Karkockienė:

  • Svarbu kelti klausimus: kokias vaiko savybes noriu išugdyti? Kaip tai pasiekti / kaip siekiu? Ar susimąstau, kaip mano vienoks ar kitoks elgesys, žodis padės vaikui išsiugdyti šias savybes? Ar tinkamus būdus renkuosi? Ir – svarbiausia – ar pats esu pavyzdys ir elgiuosi taip, kaip kalbu ir mokau vaiką? 
  • Vienas emociškai sunkiausių dalykų tėvams – jau nuo pat mažens mokytis „paleisti“ vaiką vis daugiau pagal jo amžių ir galimybes, išlaikant emocinį ryšį ir abipusį pasitikėjimą. Pradėjo vaikščioti – leiskime jam saugiai tyrinėti pasaulį, tapo paauglys – leiskime rasti tinkamą paauglių grupę, suaugo – būkime tie, pas kuriuos norės sugrįžti.

Nepraleskite nieko.
Prenumeruokite naujienlaiškį