„Caca“, „lialia“, „popa“: kaip mes kalbame su savo vaikais?

Dalintis

Tėčio Algirdo istorija

Su šeima svečiavomės pas draugus. Šeimų vakarėlis buvo smagus iki tos akimirkos, kai vienos mums menkai pažįstamos šeimos pustrečių metų mergaitė, stovėjusi kitame kambario gale, mūsų tokio paties amžiaus sūnų pavadino „lialia kaka. Mergaitės mama pakvietė dukrą prie stalo ir pasakė: „Ne lialia, o berniukas“ (lyg žodelis „kaka“ būtų visai ne bėda). Mergaitė nustebusi pasižiūrėjo į mamą, tarsi nesuprastų, ką ji sako. „Lialia“, – pakartojo mergaitė. Įpykusi moteris pylė kumščiu į stalą ir ėmė šaukti: „Ber-niu-kas! Ber-niu-kas!. Mergaitė, žinoma, verkė, išsigando ir kiti vaikai, visų nuotaika subjuro. Vėliau teiravomės, kodėl toji moteris taip pašėlo dėl vaikiško žodžio. Draugai pasakojo, jog iš pradžių pati taip mokė vaikus kalbėti, vėliau tie patys žodžiai jai tapo didele bėda.

Mamos Jurgitos istorija

Veiksmas – vaikų žaidimo aikštelėje, smėliadėžėje. Prie manęs pribėga mažas pyplys, rėkdamas „tyyyyytiaaaaa!“. Aš nusišypsau ir nusuku akis – stebiu, kaip dukrai seksis apversti kibirėlį. Pyplys ir toliau rėkia: „Tytia, tytia, tytiaaa!“, įnirtingai baksnoja mano koją. Akimis imu ieškoti jo mamos, nes nujaučiu emocinį sprogimą. Maždaug pusantrų metų vaikas vis labiau nervinasi, rėkdamas „tytia“, o aš nė velnio nesuprantu, ką tai reiškia, kuo galiu jam pagelbėti. Galiausiai vaikas pratrūksta ir apsipylęs ašaromis krenta šalia smėliadėžės ir ima raitytis ant žvyro. Aš pasilenkiu, bandau jį kalbinti, raminti. Atlekia susirūpinusi mažylio mama, stveria jį į glėbį ir piktai išrėžia: „Juk sakė „tytia“! Ar sunku?“. Pasimetusi klausiu, kas tas „tytia“ ir kas man sunku..? „Jis teprašė padaryti smėlio pyragą!“ – suurzgia pypliuko mama taip, lyg aš būčiau visiška beširdė. Bet kaip man reikėjo tai žinoti, nemokant jųdviejų kalbos?

Pirmoji kūdikio kalba – verksmas. Bėgant laikui, jį keičia įvairūs garsai: čepsėjimas, čiauškėjimas, gugavimas, garsažodžiai, galiausiai žodžiai, frazės, sakiniai ir ilgiausios garsinės minčių tirados, kurių kantriai arba nelabai klausosi ilgą ir nelengvą ugdymo kelią nuėję tėvai. Kalba yra pats svarbiausias komunikacijos įrankis. Kuo ji geriau išvystyta, tuo sklandžiau bendrauja ir viena kitą supranta abi pusės – tėvai ir vaikai.

Kalbos raidos specialistų teigimu, didžiausią įtaką vaikų kalbos raidai daro patys tėvai ir jų kalbėjimo būdas. Vieni su vaikais kalba kaip su lygiais komunikavimo partneriais, kiti vartoja sudėtingą, ne visada vaikams suprantamą kalbą, o treti su mažaisiais bendrauja vaikiškai – vartodami įvairias garsažodines neegzistuojančias frazes. Na, ne visai neegzistuojančias. Tokie žodeliai, kaip „caca“, „lialia“, „popa“, „kaka“, „pyp pyp“, „apapa“, jau seniai turėjo nugulti į kokią nors specialią tėvų kalbėsenos ypatumų knygą-žodyną.

Kalba yra pats svarbiausias komunikacijos įrankis. Kuo ji geriau išvystyta, tuo sklandžiau bendrauja ir viena kitą supranta abi pusės – tėvai ir vaikai. Kalbos raidos specialistų teigimu, didžiausią įtaką vaikų kalbos raidai daro patys tėvai ir jų kalbėjimo būdas.

Štai sąrašas populiauriausių garsažodinės kilmės frazių, kuriomis pasidalijo mažamečių tėvai.

Vartojamos frazėsReikšmė
Padaryk cacaPaglostyk
Pažiūrėk, kokia lialiaPažiūrėk, koks vaikas / mergaitė / berniukas / lėlė
Padaryk caca lialiaiPaglostyk vaiką / mergaitę / berniuką / lėlę
Nelipk, bus popaNelipk, susižeisi / įsitaisysi mėlynę
Duok paPabučiuok
Neliesk, čia kakaNeliesk, čia šiukšlė / nešvaru
Darysim brum brum?Važiuosim?
Nori džy džy?Nori važiuoti / mašinėlės?
Ar nori atete?Ar nori gerti?
Ateik niam niamAteik valgyti
Imk dar vieną niamniukąImk dar vieną kąsnį
Padaryk ate ateAtsisveikink
Einam tepu tepuEime
Einam pliušku pliuškuEime maudytis
Einam tešku teškuEime maudytis
BabaNebėra
Ar nori pyp pyp?Ar nori mašinėlės?
Šitaip nedaryk, niu niu niuŠitaip nedaryk
Laikas apapaLaikas miegoti
Einam liuli liuliEime miegoti
Eime liuliukaEiime miegoti
Nori apa / apapa?Nori, kad pakelčiau?
Žiūrėk, au au bėga!Žiūrėk, šuo bėga!
Imk bam bam pažaisti!Imk kamuolį pažaisti!
Einame pssss padarytiEiname į tualetą
Nelipk, nes bus babach!Nelipk, nes nugriūsi!
Nebėk, nes bus bumNebėk, nes nugriūsi
Nori sisy?Nori į tualetą?

„Na ir kas čia blogo? Frazės žaismingos, skambios, vaikams priimtinos ir suprantamos“ – taip dažniausiai pasirinkimą kalbėti vaikiškai argumentuoja tėvai. Bet ar tikrai tokia kalba lengvai suprantama ir naudinga vaikų kalbos raidai?

Anot Lietuvos logopedų asociacijos narės logoterapeutės Dianos Anušauskės-Švederauskienės, garsažodžiai – tai kūdikių, o ne tėvų kalba. Garsažodžius lengva tarti, jungti. Čiauškėdamas garsais, mažylis žaidžia su kalba. Į tai atsakydami tėvai ima kartoti nugirstus garsus, tarsi suteikdami jiems prasmę. Toks bendravimas, pasak specialistės, yra natūrali ir teigiama vaiko bei tėvų komunikacija. Tačiau grėsmė tyko žengiant į antruosius vaiko gyvenimo metus. „Garsų įvairovė vaiko kalboje turi gausėti. Nuo garsažodžių, amorfiškų žodžių pereinama prie nepilnų žodžių, vėliau – frazinės kalbos fragmentų. Jei tėvai per ilgai vartoja garsažodinę kalbą, švepluoja, imituodami vaikišką kalbą, ir nemoko, neskatina tarti lengvos, vėliau sudėtingesnės garsinės struktūros žodžių (pvz., noriu, mano, katė, puodukas), vaiko kalba netobulėja“, – teigia D. Anušauskė-Švederauskienė.

Specialistė tėvus ragina neiti lengviausiu keliu: vaikui itn svarbus taisyklingos kalbos suvokimas, todėl reikia kantriai pažindinti vaiką su aplinka, vartojant įvairias sąvokas ir terminus. „Vaikus iki 3 metų reikia mokyti parodyti artimos aplinkos objektus („lova“, „stalas“), supažindinti su daiktų savybėmis („kur didelė kaladėlė?“, „kur mažas puodelis?“), skatinti vykdyti nurodymus („atnešk“, „padėk ant lovos“) ir pan. Tėvai turėtų atsiminti, kad, kalbant su vaikais iki 3 metų, ypač su mažakalbiais, vertėtų sakyti trumpas, aiškias ir taisyklingas frazes. Netgi mažybinių žodžio formų reikėtų vengti. Kalba turi būti aiški ir suprantama“, – pataria logoterapeutė.

Jei tėvai per ilgai vartoja garsažodinę kalbą, švepluoja, imituodami vaikišką kalbą, ir nemoko, neskatina tarti lengvos, vėliau sudėtingesnės garsinės struktūros žodžių (pvz., noriu, mano, katė, puodukas), vaiko kalba netobulėja.

Nuomonė, jog tokie žodeliai, kaip „caca“, „popa“, „lialia“, yra suprantamesni vaikui – klaidinga ir kalbiniu požiūriu. Vietoje „paglostyk“ tariama paini frazė „padaryk lialiai caca“, vietoje vieno žodžio „važiuojame“ sakoma kur kas sudėtingesnė žodžių tirada – „einame daryti brum brum“. Vietoje „atsisveikink“ vaikas raginamas sakyti „padaryk ate ate lialiai“. Vietoje paprasčiausio „nugriūsi“, tariama „bus babach“, „bus bum“. Lengvai tariamas ir paprastas žodis „šuo“ dažnai keičiamas garsažodžiu „au au“. Nurodytais atvejais kalba ne paprastėja, bet tampa painesnė, žodžių bei frazių reikšmės – nesuprantamos ir iškreiptos (kas yra „au au“: šuo ar tai, kaip jis loja? Kas yra „lialia“: vaikas, berniukas, mergaitė, lėlė, žmogus?).

Vietoje „paglostyk“ tariama paini frazė „padaryk lialiai caca“, vietoje vieno žodžio „važiuojame“ sakoma kur kas sudėtingesnė žodžių tirada – „einame daryti brum brum“.

Kalbėkite taisyklingai – vaikai jūsų atidžiai klausosi

Logoterapeutė Diana Anušauskė-Švederauskienė įvardija, kokias klaidas dažniausiai daro tėvai, ugdydami vaikų kalbą.

  • Tėvai vartoja tik infantilią garsažodinę kalbą ir neskatina vaiko tarti lengvos, vėliau sudėtingesnės garsinės struktūros žodžių (eiti, šuo, namas, katinėlis).
  • Tėvai pernelyg mažai bendrauja su vaiku arba kalba nesuprantamai. Per ilgos frazės, pernelyg sudėtingi žodžiai vaikams tampa tik nesuprantamu garsiniu fonu. 
  • Tėvams nedera švepluoti ir mėgdžioti vaiko kalbą. Tėvai turi rodyti taisyklingos kalbos pavyzdį.

Kaip ugdyti vaiko kalbos raidą? 

  • Garsažodžių vartojimas, „kūdikiška“ kalba skamba gražiai, patraukliai, tačiau taip komunikuojama iki kūdikiui sueina vieneri. Vėliau svarbu vaiką skatinti pažinti taisyklingą kalbą, supažindinti jį su sudėtingesnės garsinės struktūros žodžiais ir jų reikšmėmis.
  • Kalbant su vaiku, svarbu vartoti aiškius žodžius, trumpai ir tiksliai įvardinti objektus, jų savybes. Sudėtingesnės frazės į kalbą įvedamos palaipsniui.
  • Dažnai maži vaikai, stebėdami aplinką, puikiai supranta daugelio įvykių seką (pvz., kaip statomas namas), geba iš kaladėlių pastatyti namą teisingai, tačiau vaizdo nesieja su žodžiu. Jis negali parodyti, kur yra stogas, langas, laiptai, nes nesupranta, kas tai yra. Vaikas turi suprasti tai, ką mato. Tėvai gali padėti vaikui suprasti – įvardindami, kas yra kas, paaiškindami, užtvirtindami. Netgi animacinius filmukus vertėtų žiūrėti drauge su vaiku: „Žiūrėk, čia meška, ji ieško savo mažylio“ ir t. t.
  • Mažylių girdimasis dėmesys ir girdimoji atmintis nėra pakankamai išlavinta – ją reikia treniruoti. Vaikams sunku išlaikyti dėmesį, klausytis ilgų frazių bei atsiminti ar pakartoti žodžius. Dėmesį ir atmintį puikiai lavina vaikiškos dainelės su imituojamais judesiais. Vaikui svarbu ne tik klausytis, bet ir atsiminti, kada ir ką parodyti. Tinka ketureiliai, dvieiliai (gali būti savos kūrybos – pagal turimus paveikslėlius: „Verkia kūdikis Ve-Ve, noriu būti vežime“). 
  • Dauguma specialistų sutaria, jog tėvams, ugdantiems atžalų kalbą, svarbu vartoti šiek tiek sudėtingesnes frazes nei pats vaikas. Pvz., jei mažylis geba pasakyti vieno–dviejų žodžių sakinį, tėvams reikėtų kalbėti 3–4 žodžių sakiniais. Jei vaikas, stebėdamas ant lovos drybsantį katiną geba pasakyti frazę „katė guli”, tėvai vaizdelį vaikui turėtų apibūdinti maždaug taip: „Didelė katė guli lovoje“.
  • Vaiko kalbos įgūdžiai gerėja tuomet, kai jo išreikšta mintis pratęsiama ilgesniu taisyklingu sakiniu. Jei mažasis taria „baty“ ir rodo į batus, svarbu aiškiai įvardinti, ką mažylis nori pasakyti: „Čia yra batai. Čia yra tavo batai“.

Nepraleskite nieko.
Prenumeruokite naujienlaiškį